Posts Tagged ‘žiniasklaida’

Toks galėtų būti portretas elitinio komentatoriaus, kuriam ir valdžia, ir pinigai, ir pažintys po kojomis. Atitinkama ir kalba, ir povyza. (via Pipedija)

Apie delfių komentatorių florą ir fauną jau tiek kalbėta, kad galėtų būti prirašytos ištisos enciklopedijos. Ši žmonijos rūšis niekada nebus įrašyta į Raudonąją knygą, bet ir didelio pavojaus visuomenei ji nekelia: susitelkę uždaruose portalų rezervatuose, aktyviausi intervale nuo pirmadienio iki penktadienio maždaug tarp 8 ir 17 val., dažniausiai gerkles tokie standartiniai komentatoriai pjaunasi tarpusavyje. Jie bando prisidengti tariamu anonimiškumu, nors dažnai nesunku įvardinti, kokiu adresu žvėryne ar durnyne galima rasti interneto prieigą, o daugiau paskaitinėję atpažinsite vienus ir tuos pačius asmenis.

Kad komentatorių galia yra didelė, įrodo ir tai, jog jų nuomonę pasiskaitinėti mėgsta daug kas – ir dviratininkai mėgėjai, ir diplomuoti fizikai, ir nekenčiamiausi politikai. Tad nieko nuostabaus, kad jų skleidžiami virusai sklinda ir kitur: nuo seno gero pasiūlymo duoti pašnekovui į snukį (kalbantis akis į akį), iki XXI a. žmogaus antrųjų namų – socialinių tinklų. Tik komentavimo liga – ne gripas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o vėžiukas. Šių dienų komentatorius nebūtinai slapstosi po bevardžiu IP adresu, o gali išdidžiai reikštis savo tikruoju vardu ir pavarde. Vis dėlto, nacionaliniai lietuvių diskutavimo ypatumai išlieka tie patys, seni kaip keverzonės viešuosiuose tualetuose, kuriuos kelis čia ir išskirsiu. Gal kam jie netgi pasirodys naudingi, mat yra lengvai pritaikomi tiek turguje, tiek snukiaknygėse, tiek politiniame ringe kylantiems debatams.

1)    Pirmiausia atsipalaiduokite ir jauskitės laisvai – komentaruose galite pasisakyti bet kokia tema. Ir kuo silpniau ją išmanote – tuo geriau, nes jūsų mąstymas nesugadintas mokslo į galvą kalamų klišių, o iš pasąmonės glūdumų kylanti nuomonė yra autentiška ir vienintelė teisinga. Jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių nagrinėjama tema jums neįdomi, nieko tokio – bet kuriuo atveju, galite kalbėti apie tai, kas jums atrodo svarbiau. Formulė labai paprasta: pavyzdžiui, jeigu šnekama apie mokslo slėnio steigimą mieste, pasisakymas apie tai, koks korumpuotas yra vienas ar kitas meras ar koks brangus šiemet šildymas, bus itin relevantiškas ir nuo to tiktai svaresnis. Esama ir universalių, bet kokiame kontekste pritaikomų frazių, kaip antai „Visi jie vagys“, „Prie ruso buvo geriau“, „Kaltas Kubilius“ ir pan.

2)    Galite reikštis ir visuomenei visai nereikšmingais klausimais, bet tik tam, kad pasidalintumėte savo išmintimi ir įkrėstumėte aplink besiganančiai avinų bandai nors šiek tiek smegenų. Tarkime, aptinkate trumpą „pramoginio“ turinio pranešimą apie daugiau ar mažiau visuomenei žinomam asmeniui nutikusį nelaimingą atsitikimą, skyrybas ar kokį kitą reikšmingesnį gyvenimo įvykį.  Tuomet jūsų moralinė pareiga yra viešai paskelbti: i) koks idiotas yra tas, apie kurį rašoma; ii) koks idiotas yra antraštės (nes retai kada tekstas būna solidesnis apimties ar turinio prasme) autorius; iii) koks idiotas gali tai skaityti; iv) koks idiotas gali kometuoti tokį šlamštą. Nes tik taip galima perauklėti neišprusėlius, besidominčius tokiomis nesąmonėmis.

3)    Kalbėdamas pasitikėkite savimi. Venkite tokių abstrakčių formuluočių, kaip „Kobra – ko gero geriausias gėrimas pasaulyje“. Įsivaizduokite, kad sėdite prie raugintais kopūstais ir Frankfurto dešrelėmis nukrauto vokiško stalo, prie kurio kiekvienas jūsų kūno išleistas garsas – patvirtinimas šeimininkei, kokia nusisekusi buvo jos ruošta vakarienė. Ar kad esate senų, laiko patikrintų draugų būryje kasmetiniame baikerių suvažiavime. Lai komentarai liejasi laisvai kaip alus per Jonines, o jums negalioja nei kalbos kultūros, nei moralės, nei jokios kitos normos ir taisyklės.

4)    Sunkioji artilerija įvairaus pobūdžio diskusijose – tai taikymasis į aptariamo teksto ar iškelto klausimo autoriaus asmenines savybes. Į jas atkreipti dėmesį tiesiog būtina. Gali būti, jog dėl tam tikrų priežasčių (pvz., kad paguglinę internete pirštais neužbadytų verslo partneriai ar studentai) jūsų oponento tapatybė nėra žinoma. Tuomet jūs turite moralinę teisę klausti „A kas tu toks, kad man aiškintum? Pavardė, adresas, pareigos?…“ ir tapyti įsivaiduojamą pašnekovo portretą (kompleksuotas, nevykėlis, pasipūtėlis ir kt.). Antroji galimybė – jūs konkrečiai žinote, su kuo turite reikalą. Jei autorius yra gerai žinomas ir didžiai gerbiamas, viešojoje erdvėje kiekvienas oro pagadinimas jo prabangių kvepalų dvelksmu tiesiog pasmerktas sulaukti daugybės pagarbos taškų. Ir priešingai – jei jums asmeniškai autorius nėra simpatiškas, kalbėdamas tai nuolat pabrėžkite. Nevenkite bakstelėti į, jūsų manymu, silpniausias tokio žmogaus vietas. Tarkime, išsisėmus diskusijai apie energetinį saugumą ar filosofiją, visuomet galite griebtis politinės ar lytinės orientacijos šiaudo, apšaukdamas oponentą raudonskūriu,turinčiu nenumaldomų iškrypusių polinkių.

5)    Burkitės su bendraminčiais ir nepamirškite, kad kur jūsų daug, ten jūs – jėga. Riba, ties kuria dar galima išklausyti kiekvieną norintįjį ir diskusiją suvaldyti gongu ribojant pasisakymų laiką – 141 asmuo. Turėkite tai omenyje norėdami užgožti priešingai manančiuosius – tokiu būdu paskandinsite jų silpnus balselius jūsų šutvės pilamų srutų sraute. Nesidrovėkite reikštis visur ir visada, net jei neturite ką pasakyti. Negana to, manoma, kad masiniai sadomazochizmo seansai internete nuramina ir veikia kaip prevencinė priemonė prieš smurtą šeimoje, alkoholizmą ir kitas visuomenės ydas.

Ir pabaigai, kad tekstas neatrodytų toks agresyvus ir piktas, saldi dainuška apie tuščiakalbystę. Mėgstantiems skaityti tarp eilučių.

 

Reklama

Pradžiai – trumpa priešistorė, iš kur tokios temos randasi ir kodėl jos galėtų būti aktualios. Slėpti nėra ko – pati esu šviesių plaukų, kas dažniausiai būna nebloga privilegija ar nuolaida, bet kartais – ir silpnoji vieta, ir didelis trūkumas. Anekdotai apie blondines, kad ir lėkšti, man visada juokingi. (Esu prastos atminties, tad nė vieno dabar nepapasakosiu, bet ir taip visi bent po tūkstantį tokių yra girdėję.) Prieš porą dienų teko įsivelti į (pusiau) rimtą diskusiją įvairaus plauko visuomenės atstovų klausimu, kurioje vienas mano didžiai gerbiamas žmogus, nestokojantis nei išsilavinimo, nei patirties, tekštelėjo kelis iš piršto laužtus faktus. Trumpas résumé būtų toks:

  1. Lietuvoje blondinės kaip barakudos, vyrų pinigų medžiotojos, stereotipas – naujovė, išpopuliarinta “Tralialia“ ir kitų liūdnos baigties projektų.
  2. Tarpukario Lietuvoje tebebuvo gajus lietuvaitės kaip “sesės geltonkasės“ įvaizdis, o papirosus Kauno restoranuose traukdavo tik tų laikų tamsiaplaukės, pasižymėjusios prastesne reputacija. Blondinė tuo metu buvo moters kaip mylimosios ir būsimosios vaikų motinos idealas, nesiejamas su jokiomis nuodėmėmis.  (Viena kiek vėliau liūdnai pagarsėjusi idėja, beje, irgi buvo kilusi iš šviesiaplaukių idealizavimo.)
  3. Ir išvis, skirtis tarp blondinių ir tamsiaplaukių tuo metu dar neegzistavo, nes dar nebuvo gimusios (ar visu grožiu prisirpusios) Marilyn Monroe ar „Playboy“ merginos, pasaulyje įvykdžiusios blondinių revoliuciją.

„Argumentų“ toje diskusijoje pateikta ir daugiau, o kovos būta aršios, bet nevaisingos. Aš, kaip žmogus, visada besijaučiantis teisus, nepraradau entuziazmo tuos tuščius teiginius sudaužyti į šipulius, todėl nusprendžiau paguglinti apie šviesių plaukų damas tarpukariu. Tema gal kiek išsiplėtė ir persiplėtė, užgriebdama ir vyrų – moterų santykių ir kt. klausimus, bet įdomybių radau ne vieną, tad ta proga jomis ir pasidalinsiu.*

Taigi, Apie blondines prie Smetonos, arba Laikai keičiasi, o žmonės – ne. Blondinės ypač.

Kaip matyti iš iliustracijos, šviesiaplaukė – nuo seno geidžiamas viršelio veidas. (1933 m.) (daugiau…)