Apie buvusius bendradarbius gerai arba nieko

Taip nesakoma, ar ne? Bet savo smagumui prisiminti juk galima, juolab patys šičia neperskaitys, o jei visgi netyčia – tai neatpažins.

Tačiau ko jau ko nekenčiu, tai kai kolektyve yra bobų. Man atrodo, jų būna visur: mokyklose, ligoninėse, savivaldybėse, ministerijose, firmose firmelėse (ką gali žinot apie auto mechanikus, statybininkus ar lazerinių technologijų specialistus, nors, neabejoju, bobų pasitaiko ir tarp jų). Dabar ša, kas rado progą purkštelėti ir įsižeisti. Boba – būtybė be lyties, amžiaus, išsilavinimo ir užimamų pareigų apribojimų. Bobų virusas aptinkamas ir tarp vyriškos lyties atstovų, bet, pripažinkime, pagrindinės jo nešiotojos – moterys. Gal kas septinta, keturiolikta ar dvidešimt pirma, bet ir tiek per akis. Ryškiausi simptomai: 1) geriausias darbas – tas, kuriame stengtis reikia kuo mažiau, gudrumo požymis – gebėjimas išsisukti nuo atsakomybės; 2) įdomiausias darbas – tas, kuriame visada yra ką apkalbėti ir priregzti intrigų; 3) bobų pastangos ir gebėjimai (jų galva) nepelnytai nuvertinami: alga per kukli, pareigos per žemos, todėl meto, kuomet bus galima išeiti užtarnauto poilsio, laukiama kaip išganymo (kad pensija bus per maža – jau kita kalba). Aš per trumpą laiką jau spėjau prisiskinti šiokią tokią puokštę įvairaus plauko personažų, kuriuos šičia ir pamėginsiu geru žodžiu paminėti. Gal net ką nors pavyks atpažinti ar savo karštai-mylimiems-kolegoms pritaikyti.

Nieko asmeniško!

Jei neturite tokios kolegės, jums tikrai labai pasisekė.

Gėrio skleidėja

Nepagydomai užsikrėtusi ekologinėmis, dvasinėmis ir visokiomis kitokiomis teigiamomis idėjomis. Atkeliauja pati pirma (prieš septynias – ar tai įmanoma?!), kad turėtų laiko palaistyti visas gėles ir savo erdvę pravėdinti smilkalais (nes darbo metu dūmų skleisti Viršenybė neleidžia). Tualete dvelkia jos rankomis virtu muilu, ant stalo priimamajame kone kasdien padedama lėkštė naminių sveikuolių sausainių. Vienintelė nuodėmė – bent kartą per savaitę persiunčiamas koks nors laiškas, tikrų tikriausiai padėsiantis kokiam sergančiam vaikučiui, ar tiesiog mielų gyvūnėlių nuotraukos. Filtruoti pranešimus, tokius kaip šis » Ištrinti.

Ta, kuriai nepavaldus laikas

8:00. Dažniausiai darbe pasirodo laiku, kad ir kaip suplukusi ir uždususi. Išsyk guodžiasi, kokį kliūčių ruožą ką tik turėjo įveikti (vėlavo troleibusas/autobuse niekas neužleido vietos/šalia darbovietės nebebuvo kur pasistatyti automobilį). 8:20. Pasiguodusi kimba į rytinius ritualus (nes namie nespėjo). Šviežiai dažytomis blakstienomis kam nors klapsi, ar nėra gumuliukų. 8:40. Alkis ima viršų (papusryčiauti juk taip pat nebuvo kada), tad tos pačios akys meiliai mirksi vėl (“Nieko prieš, jeigu aš čia pat, iki ikiuko?“): ir prašydamos (“Jei kas skambins, atsiliepsi, ką? Ar jei užeis ieškoti… Na, sugalvosi ką nors!“), ir siūlydamos (“Gal ir tau kokį sūrelį prigriebti? Ne – tai ne!“). 9:00. Pagaliau darbo vietoje. Su pusryčiais, kava ir šviežiausiomis “Delfi“ antraštėmis  (namie paskaityti turbūt taip pat nespėjo). Svarbiausios naujienos (pradedant vardadieniais, baigiant Eurovizijos aktualijomis ir avarijų Vilniuje suvestine) tuoj pat atraportuojamos. 10:00. Valandėlę padirbėjus (t.y. padūsavus, kiek dėžutėje neatsakytų laiškų ir gresiančių terminų), alkis vėl daro savo. Pietus planuoti – taip pat atsakinga pareiga. Užsisakyti picą? Atsinešti suši? Eiti cepelinų? Reikia ir artimiausių užeigų meniu išstudijuoti, ir kompanionų susirasti (na ir kas, kad dauguma turi savus įpročius – gal pavyks perkalbėti). 13:30. Po dar šokio tokio neįveikiamų darbų planavimo, pertraukos ir atokvėpio su kava ir sausainiais (negi ką nors nuveiksi, taip sočiai prisivalgęs?), galima ir pradėti dirbti. Vos pusketvirtos valandos belikę – suspėti nėr kaip. “Gal tu galėtum čia biškutuką, vietoj manęs? Tau vis tiek geriau išeitų“, – mirkt mirkt. Atsakymai: ne, ne ir ne. Vargšelės nuotaika subjurus kaip trijų savaičių pienas šaldytuve. 17:30. Ofisą palieka darbščiausieji ir ištvermingiausieji. Tik ne Ji. Ryte guosis, kad sėdėjo iki devynių ir dar į namus parsinešė pluoštelį sutarčių. “Mažai paroje dvidešimt keturių valandų, mažai.“ Trūkt už vadžių – vėl iš pradžių.

Paskutinis mohikanas

Rausvokas nosies galiukas išduoda ilgametę patirtį (ir pažintis). Mėgsta pavaikštinėti po kabinetus susikišęs rankas į kišenes ir pasišvilpaudamas. Gali būti, melodijas iš rusiškos klasikos, bet tiksliai pasakyti negaliu, nes neatpažįstu. Išėjęs į pensiją (po metų? dvejų?) žada būti milijonieriumi. Pasiklausius pasakojimų, tai praktiškai jo rankose, armijoje užgrūdintose, gimė ir užaugo nepriklausomos Lietuvos ekonomika. Mohikanui paklūsta viskas, išskyrus šiuolaikines technologijas, todėl pats tik generuoja genialias mintis – kompiuteriniu pavidalu jas fiksuoja daili asistentė. Nesivaržo koleges vadinti gėlelėmis, saulutėmis ir širdelėmis. Jei įstatymai būtų palankesni, su malonumu dar ir į šoną įžnybtų.

Boba-radaras

Jos budrios akys fiksuoja viską, gal todėl (neretai) nosis ir pabalnota stiklais. “Nauji bateliai – gal turi per daug laiko ar pinigų po parduotuves vaikščioti?“ Juokelis. Mano kojos automatiškai šmurkšteli po stalu. “O toji šį mėnesį jau dusyk kirpykloj buvo – gal meilužį kokį susirado?“ (O gal tiesiog pirmąsyk buvo taip išdarkyta, kad negalėjo neapsikirpti iš naujo?) Žinoma, daugiausia pastebėjimų kyla po šventinių žiburėlių ir atostogų. “To ar ano sūnus į jį visai nepanašus – mažne kokio kaimyno bus?“; “Grįžo beveik neįdegus ir su kokiais trim papildomais kilais – tai arba su vyru susipyko, arba vaiką užsitaisė“. Niekad nepražiopso, kas kiek kartų išėjo laukan parūkyti. Neduokdie į jos akiratį pakliūti. Deja, neišvengiama.

Puošmena

Daugiau mažiau visad geros nuotaikos ir pasitempusi – džiaugsmas kolektyvo ir į svečius užsukusiųjų akims. Telefonu atsiliepinėja švelniu raminančiu balsu, raudonais nagučiais elegantiškai kaukši klaviatūra. Jos iniciatyva šalia “Verslo žinių“ ir “The Financial Times“ biure reguliariai atsiranda ir ketvirtadieninis leidinys. “Žmonės juk mes, ne robotai“ – argumentas, nuginklavęs Viršenybę. Sykį mačiau, kaip pirštais matavo nuotraukos viršelyje ir savo pačios veido proporcijas: manė, kad labai į A. Ditkovskytę panaši. Tegu, kad tik skanutėlį cappuccino verda.

Aktorė iš sudegusio muzikinio teatro

Tobulai įvaldžiusi nusimuilinimo techniką. Ryte vėluoja valandą, nes pakeliui reikėjo užsukti į drabužių valyklą/dviračių taisyklą/pas dantistą. Pietauti išeina pusvalandžiu anksčiau (“Ai, ką jau čia prieš tai benuveiksi“), grįžta lygiai tiek vėliau (“Vienaip ar kitaip – niekaip nebūčiau suspėjusi“). Kavą geria šešis-septynis kartus per dieną vis kieno nors kito draugijoje. “Užsukau šiaip, paplepėti“, – ir liūlančios šlaunys klest ant stalo (atliekamos kėdės juk neturiu). “Ko taip popieriais neapsikrovus – tai matyt veikt neturi ką.“ Lapeliais apklijuotas kompiuteris ir dokumentinis jovalas šalia – įtempto darbo požymis. Kaip ir demonstratyvus klaviatūros skaldymas, kad net kiti aukštai girdėtų. Namo išeina pati pirma: arba atsitiktinai pakosčioja pradūmytais plaučiais “Ak, kaip prastai jaučiuos“, arba tiesiog nutaiko momentą, kada mažai kas laukujes duris mato. Ir gerai – visiems ramiau.

Verslininkė iš prigimties

“Žinai, mano kaimynė namie plaukus kuo puikiausiai dažo. Jei su savo dažais, gal tik dvidešimt litų paimtų. Norėtum?“ Ne, nesidažau. “Tai tada va gal rankų darbo auskariukų ir karoliukų? Mano dukra po paskaitų draugėms veria.“ Ačiū, ne. “Bet štai iš Turkijos puikiausių skarų parsivežiau, prie akių tau labai tiktų.“ Gal kitą kartą. “Bet jei reiks namie sienas padažyti ar plyteles perklijuoti, tai mano pusbrolis po darbo tikrai galėtų. Geras rankas turi, auksines.“ Puiku. Kai prireiks, turėsiu omeny. “O čia ir kosmetikos katalogėlis, permesk akim, gal ko reikia.“ Aha, palikit ant stalo – kai bus laiko, pažiūrėsiu. “Na tai dar kuponą jogos pamokoms turiu. Imtumėm per pusę – juk žymiai pigiau.“ Gerai jau gerai. Tai kiek už tuos auskarus?

Užjūrio princas

Studijavo Londone. Po trejų studijų ir vienerių nesėkmingos karjeros metų grįžo į gimtąjį kraštą, kas savaime yra didžiausia dovana ir labdara, todėl užimamos pozicijos netenkina. Aktyviajam žodyne – lietuviškų terminų stygius ir frazė “Anglijoj šito tai nemokė“. Skaitydamas ar rašydamas dažnai niūniuoja sau panosėj ir trepsi kojomis. Linkęs naudotis netekėjusių kolegių paslaugumu. Vakarais baruose ir naktiniuose klubuose merginas bando apžlibinti laikrodžiu ant rankos, telefonu, išmanesniu už jį patį, bei pasakojimais apie karjeros aukštumas, ranka pasiekiamas. Pati mačiau, pati girdėjau.

Kolektyvo dvasia

O čia tai tikrų tikriausia baudėja ir kankintoja. Toji, kuri kas mėnesį stalčiun deda pinigus gimtadieniams, išleistuvėms ir kitoms progoms. Rimtai ir rūpestingai užsakinėja tortus, renka gėles ir dovanų kuponus. Kuo nors prieštaraujančius nuginkluoja smerkiančiu žvilgsniu: “Aš juk šitaip dėl jūsų stengiuosi!“ Jos dėka laikas nuo laiko visi susodinami ratu aplink lietuvišką mišrainę, tetulės Maximos rankomis gamintą, bei torčiuką, į kurį nei žiūrėti, nei jo valgyti neįmanoma. (Smagiausia buvo, kai užsakė su viso kolektyvo nuotrauka. Metų senumo, iš kalėdinio vakarėlio: pusė žmonių ten pat jau nebedirbo, ketvirtis kažkokie prašalaičiai buvo, o likę savo galvas valgydami nebuvo itin laimingi.) “Nagi išgerk šampo bent gurkšnelį, iš mandagumo. Prie vairo gi iškart nesėsi.“ Saldus, bjaurybė. Jos spintelėje visada yra šokolado ir brendžiuko prie kavos, o kalendoriuje pažymėti vakarai, kolektyvo glaudinimui skirti: boulingas, protmūšiai, nuotykių parkai. Tai ji vaikams užsako Kalėdų senį, akordeonu pagrojintį ir eilėraštukus besakant kampe užsnūstantį. Ačiū ir už tai.