Posts Tagged ‘kinas’

Su filmais sutariu nekaip. Mieliau renkuosi knygą (nors ji ir atima daugiau nei dvi valandas gyvenimo), o kokio snobiško kino seanso belaukdama užsnūstu dar per Zemkausko įžanginį žodį. Bet pastaraisiais metais užsibrėžiau šiokį tokį tikslą, kuris jau tapo įpročiu: per savaitę pažiūrėti du filmus (ar bent vidutiniškai taip išeina). Vienas paprastai būna skirtas išsilavinimo spragoms kamšyti (t.y. toks, kurį, sako, būtina bent sykį pažiūrėti, ar kuris tuo metu būna ant bangos), kitas – koks nors rimtesnis dokumentinis ar europietiškas chef d’œuvre (ausiai prie besimokomų kalbų lavinti). Tai štai, kadangi romantiškus-juokingus-veiksmo pertekusius blockbuster‘ius retai beprisiverčiu pažiūrėti, o ką nors vertingo aptikus norisi kitam parekomenduoti ar bent sau atsiminimui pasižymėti (nors ir nesu jokia kino gurmanė ar sinefilė – oi ne, toli gražu), pamaniau pasinaudosiu tokia proga šičia. Kad puslapėlis šis nemerdėtų, kol rimtesnę temą susigalvosiu.

Taigi. Premjera.

Išsiskyrimas | Jodaeiye Nader az Simin (2011)

Istorija apie Nadero ir Simin skyrybas. Net nežinau, ar Lietuvoj filmas jau matytas, ar dar tik bus rodomas (gal kol kas tik apkalbėtas), bet yra vertas žiūrėjimo nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Ne veltui pernai Berlyne susišlavė glėbį lokių, o ir šiemet rimtai pretenduoja į holivudinius gaublius ir oskarus. (Pastaba: Na štai, kaip tik tą sekmadienį, kai atsiliepimą parašiau, auksinį gaublį ir gavo. Ne be reikalo. Belieka Oskaras, pamatysite.) O ir man, primityviai žiūrovei, 24 kadrai senokai nebuvo šitaip užgniaužę kvapo ir sukėlę šitiek minčių – paskutinį syk taip buvo su kanadietiškuoju Incendies (2010), kurį kaip tik neseniai primygtinai rekomendavo Buržujus. Ir nors per pusmetį po žiūrėjimo įspūdžiai apie pastarąjį jau gerokai atslūgo ir nuomonė kiek pasikeitė, sukrečiantis jausmas, tarsi dvynė sesuo giliai įkvėptų oro, aplankė ir stebint iranietiškąsias skyrybas.

Išsiskyrimas – tai nelaimingų sutapimų virtinė. (Pav. via IMDB.com)

Šiam filmui apibūdinti pakaktų grandinės raktinių žodžių: skyrybos, teisinė sistema, šeima, vaikystė, tėvystė, religija, moterų teisės, pareiga, sąžinė, pasirinkimas, melas ir tiesa. Sąrašas ilgas ir, atrodytų, kiek klišinis, bet tai – viskas. Temos absoliučiai universalios, situacijos paprastos ir galinčios nutikti bet kurioje pasaulio šeimoje, aplinka – minimalistinė ir taip pat pernelyg nesignalizuojanti, kur tiksliai veiksmas vyksta. Ir nors iš pradžių kiek dvejojau, kad gali būti nukrypta į moralizuojančiąją ir (ar) islamiškąją pusę, klydau. Netgi moterų teisių klausimas pernelyg nesiejamas su religija (nors to niekaip neišvengsi), o ir ekrane nuolatos šmėžuojančios čadros ir hidžabai akies (beveik) nerėžia.

“Išsiskyrime“ galėtume įžvelgti daugybę priešpriešų (vyras – moteris, motina – tėvas, skirtingi socialiniai visuomenės sluoksniai ir kt.), tačiau ta, kurios labiausiai tikėjausi, – viena blyškiausių. Vakarų pasaulis čia nepriešinamas su Irano visuomene. Netgi priešingai, bent jau man filmas pasirodė labai vakarietiškas. Vienuolikmetė mergaitė nuolat vaizduojama besimokanti, o tėvas skatina jos pačios savarankiškumą. Ar kad ir Simin, skyrybų iniciatorė, išsiskirianti švelniais veido bruožais ir raudonais plaukais vienspalvėje pilkoje aplinkoje. Ji – anglų kalbos mokytoja, nešiojanti džinsus ir trokštanti išvykti iš šalies (kur tiksliai, lyg ir neprasitariama, bet tai ir nesvarbu). Ir ją vaidinanti aktorė, Leila Hatami, žavi Europą net būdama nuolat pridengta galva. Gal dėl to, kad yra studijavusi Šveicarijoje ir nepriekaištingai kalba (bent jau) prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. O gal paprasčiausiai tokių išvaizdžių, santūrių ir išsilavinusių moterų pramogų versle reta.

Galiausiai, apie tai, kas man atrodo esanti didžiausia šios kino bombos smogiamoji galia. Tai – jau minėtas universalumas. Nors veikėjai gan karšto būdo, kalba daug ir greitai (kino teatre, deja, norėdama perskaityti subtitrus nebūčiau galėjusi sustabdyti juostą), dialogai visiškai realistiški, ir atrodo, lygiai tokie patys galėtų skambėti net iš lietuvių lūpų. Scenarijus labai paprastas, tačiau atidžiai permąstytas: nieko nereikalingo jame nėra, bet dėl to jis nė kiek ne mažiau stebina. Ir nesijauti, tarsi kažkas į ausį kuždėtų: mes turėjome labai mažai pinigų, todėl pusę filmo pratylėsime, o tu pabadyk viską suprasti pats; nes jei ne, esi kvailas ir nieko nenutuoki apie meną. (Ir ne vien lietuvišką kiną turiu omeny, jeigu ką.) Nes nereikia nei specialiųjų efektų, nei šokiruojančių vaizdų, kad filmas paveiktų ir sukrėstų.

Daugiau kalbėti apie “Išsiskyrimą“ neverta ir, jei tik pasitaikys proga, rekomenduoju sėsti į teisėjo kėdę ir jį pasižiūrėti. O nuo šiol ir aš, žiūrėdama tuos du filmus per savaitę, labai norėčiau pamatyti dar ką nors panašaus, bendražmogiško ir laužančio stereotipus. Tačiau abejoju, ar artimiausiu metu pavyks.

Reklama

Ispanų kalbos nemoku. Ir netgi nemėgstu: man ji asocijuojasi su meksikietiškomis telenovelėmis ir buvusiais triukšmadariais bendrabučio kaimynais iš visų įmanomų Lotynų Amerikos kampų. Tad tai, jog jau beveik peržiūrėjau ispanišką serialą, pačiai atrodo visiška kvailystė. Arba tiesiog naujas veltėdžiavimo būdas, mat rasti seriją su angliškais subtitrais nėra labai paprasta (nors, prisipažinsiu, ieškodama pernelyg ir nesistengiau). Beliko žiūrėt su visokiais prancūziškais ir itališkais vertimais. Nors ką ten suprast – šiuo atveju svarbiausias keiksmažodžių žinių bagažas.

Malviviendo – serialas netradicinis, mat jį mėgėjiškai pradėjo kurti keli bernai. Jie ir vaidina personažus, panašius į save, ir filmuoja, ir montuoja, ir režisuoja. Sako, pirmajai serijai susimetė 40 eurų. Ji dienos šviesą išvydo 2008 m., o šiemet serialas, atgaivintas naujam sezonui, atrodo profesionalesnis ir brangesnis. Atsirado ir rėmėjų – bent jau Nokia ir Ispanijos kultūros ministerija tai tikrai. Bet išlaidos vienam epizodui neviršija 300€, o aktoriai už darbą negauna nė cento. Užtat jau pasirodo televizijose, festivaliuose ir džiaugiasi milijoninėmis peržiūromis YouTube.

Veiksmo vieta išgalvotas Los Banderilleros kvartalas Sevilijoje, pagrindiniai veikėjai keturi prietrankos: vienas amžinas studentas, vienas narkotikų prekeivis (vadinamas Kairiarankiu, nes jam viskas slysta iš rankų), vienas luošys, turintis patirties ir kariuomenės, ir kalėjimo, ir santykių su melionais srityse (apie pastaruosius verčiau patylėsiu), o pats neaiškiausias iš keturių kompanijos nedaug šnekantis kleptomanas, kenčiantis nuo alpulio priepuolių. Seriale daug marichuanos, televizijos parodijų, nusikaltimų, vėlgi marichuanos, prostitučių  ir… na taip, marichuana ten vienas svarbesnių elementų. Vaidyba dažnai silpnoka, scenos ne visada vykusios, bet ir gero humoro daug, ir smagių absurdiškų situacijų, ir trenktų personažų. Man vienas simpatiškiausių štai šis tikras sveikuolis:

–        Narkotikai? Įmanoma jų atsisakyti! Aš – gyvas to pavyzdys.

–        Vadinasi, anksčiau jūs vartojote?

–        O taip, anksčiau aš buvau įnikęs į kvaišalus… Tik pastaraisiais metais man pradėta dezintoksikacija. Šiandien aš – kitas žmogus. Aš nebesu tas šūdinas narkomanas, kuris neturėjo ateities. Dabar aš jaučiuosi jaunas ir stiprus.

–        Taip taip, matosi.

–        Dabar per dieną nubėgu 5 km, padarau 200 atsispaudimų, 250 atsilenkimų… Ir netgi nusipirkau Ab Rocket treniruoklį, Hula Hoop lanką ir varpos pompą.

–        Jūs – puikus pavyzdys! Taigi, daugiau nebevartojate?

–        Ne, nė truputėlio! Tik kartais, kai padauginu spido, leidžiu sau surūkyti vieną suktinukę, bet tik vieną, ne daugiau. Jei tuo metu neturiu žolės, nieko tokio – išgeriu dezipramino, kurį man išrašė gydytojas. Bet mano jau toks amžius, kad širdis kartais neatlaiko. Jei netyčia atsipalaiduoju per daug, tereikia įtraukti šiek tiek kokaino, kad vėl jausčiausi jaunas. Bet tik vos vos, ant piršto galiuko, nes kokaino aš nemėgstu. Ir dar, kartais sau leidžiu parūkyti truputį heroino. Tai – viskas, nieko čia gi baisaus. Iš esmės, dabar daugiau badausi. Nuoširdžiai sakau, mesti kvaišalus įmanoma. Ypač jaunimui, tereikia būti pasiryžusiam, kaip aš. Aišku, geriausia nė nepradėti…

Pabaigai (kad jau nežinia kokiu būdu įsitraukiau į moterų ir jų išvaizdos temą, kuria rašiau ir vienaip, ir kitaip) – “nugirstas pokalbis“, kaip nuo pat ryto sugadindamas nuotaiką sakydavo vienas laidos vedėjas. Verst neversiu, nepilnamečiams nerekomenduosiu:

–        [T]he ugly ones fuck better than the cute ones, crazy.

–        It makes no difference. I’ve fucked incredible models that were fucking awesome, you know?

–        Yeah, I agree with that there’s no doubt experience is a rank but dude, ugliness and fear… Fear it’s the strongest thing in the world, you know?

–        Fear? What fear?

–        What fear? Fear of… Okay, see. An ugly woman, the more ugly she is and more conscious of her ugliness she is, knows she has little or no chance to repeat that.  A cute one, a normal chick… it’s easy for her to find a bonk in any disco. But that kind of people, dude… An ugly girl is going to sleep with you and maybe someone else who gets fooled. That chick gives it all not because she is going to have few more chances but because it could be the last one. No, fuck it, that’s an urban legend.

–        Yeah, dude. That’s why the best blow job I’ve been given in my life was by that ugly forty year junkie, isn’t it?

–        That wasn’t for being ugly, idiot.

–        Then?

–        Because she didn’t have teeth.

Dvi tikros istorijos, neraminančios mane pastaruoju metu, kelia tokius pačius šiurpius klausimus, tačiau yra visai tarpusavy nesusijusios. Skiria jas pusšešto tūkstančio kilometrų atstumas tarp Londono ir Niujorko, septynios dešimtys metų, dviejų moterų, apie kurias kalbama, kilmė ir mirties aplinkybės. Bet jųdviejų grožis, apie kurį sklandė legendos, talentai, nelaimingos meilės, žlugusios svajonės ir vienišumo jausmas – labai panašūs. Kas įdomiausia, tos dvi istorijos gan gausiai atspindimos kūryboje, pačiomis įvairiausiomis jos formomis – kaip paveikslas, pjesė, daina ir jos vaizdo klipas, dokumentinis filmas ar netgi interneto svetainė. Taigi, apie abi nelaimėles, Dorothy ir Joyce, ir jų pėdsakus menuose.

"Dorothy Hale savižudybė", Frida Kahlo, 1939 m. (via Wikipedia)

 

Pradžiai – daina, viešumon išleista vos prieš kelias savaites, bet Time jau paskelbta 2011 metų geriausiąja. Skamba ji gal kiek ir per pompastiškai, palyginus su statistiniu pop kūriniu, todėl gal net yra panašesnė į kokią religinę giesmę. Ne mažiau keistas ir dainos vaizdo klipas: ir bažnyčios choras jame matyti, ir voodoo ritualai, galiausiai dar ir mergina nušoka nuo stogo. Bet kol komentatoriai purkštauja ir ginčijasi, ar  juodos spalvos vyrukas su maišu ant galvos, keistų traukulių tampomas ir dar gatvėje merginą persekiojantis, – rasinės diskriminacijos apraiška, ar ne, pamirštamas kitas dalykas. Kas ta mergina juoda suknele, taip gražiai pasitraukianti iš gyvenimo? Ne paslaptis, kad dainuojančioji raudonplaukė Florence Welch – didelė Fridos Kahlo kūrybos gerbėja, jau ir anksčiau iš jos sėmusis įkvėpimo. Šįkart mintį pakuždėjo 1939 m. paveikslas, pasakojantis Dorothy Hale savižudybės istoriją. (daugiau…)