Archive for the ‘Middleweight (palaidieji)’ Category

Kai raidės nelimpa prie širdies (ir viena prie kitos), o tekstus pasidaro sunku rašyti (nors porą nebaigtų, linksmesnį ir rimtesnį, dar taupau geresnei dienai), žaidžiu su skaičiais. Pažadu, paskutinį kartą. Na, gal dar truputėlį.

Tai štai. Internetuose sklando  vienas iš milijono infografikų (ar yra toks lietuviškas žodis, beje?), kuriame kažkas nepatingėjo ir sugrūdo visus pasaulio gyventojus į kurį nors miestą – pradedant Paryžium, baigiant Singapūru (ne, ne iš tikrųjų, tik pagal tų miestų gyventojų tankumą). Palyginimui, tuos miestus perkėlė vietoje JAV valstijų. Dalykas įdomus, bet kažkas su juo vis tiek ne taip, nes ne tik kad tų valstijų dorai nepažįstu (bent jau aš), bet ir nebuvo nė vieno Lietuvos miesto. Nė vie-no.

Kadangi pasidarė smalsu, o kaipgi atrodytų visa žmonija kuriam nors Lietuvos mieste, prikišau ir savo nagus. Tik žiūrėjau Europos masteliais, geriau pažįstamais (su šiokia tokia paklaida, be abejo), ir štai kas gavosi…

O tankiausiai apgyvendintas Lietuvos miestas (mano nuostabai) yra Panevėžys. Ir jei 7 031 950 000 pasaulio gyventojų (maždaug tokį skaičių tą sekundę, kai žiūrėjau, rodė skaičiuoklė) persikraustytų prie Nevėžio, miestas išsiplėstų per daugiau nei 3 mln. kvadratinių kilometrų, t.y. 20 Europos valstybių. Taigi, principas toks. Ir rezultatas vis vien yra stebėtinas, nes, atrodo, tam Panevėžy žmonės devyniais aukštais vienas ant kito negyvena, ir oro pakvėpuoti yra pakankamai, o ir ta Europa nėra jau tokia neaprėpiamai didelė (ką čia, vos pora valandų lėktuvu), bet šitaip galima būtų sutalpint visus pasaulio gyventojus (tą protu nesuvokiamą milijardinį jų skaičių) vienoj vietoj. Aišku, ilgai neišgyventume (kada vanduo pasibaigtų, turbūt tik minučių klausimas), bet pagalvoti, kokios yra Žemės galimybės (t.y. talpa, cha cha!), juk galima, ar ne?

Įdomumo dėlei (kad kiti miestai neįsižeistų), štai dar penkios glaudžiausiai gyvenamos Lietuvos savivaldybės

…ir visos vienoj vietoj, kad plika akim matytųsi, kuri tankiausia.

Šįsyk trumpai tiek. Gana gana gana žaist su skaičiais, grįžk prie darbų – sau liepiu.

P.S. Atsiprašau už nukąstą Ukrainos kampą, bet geresnio žemėlapio tiesiog patingėjau ieškoti ☺

Reklama

Taip nesakoma, ar ne? Bet savo smagumui prisiminti juk galima, juolab patys šičia neperskaitys, o jei visgi netyčia – tai neatpažins.

Tačiau ko jau ko nekenčiu, tai kai kolektyve yra bobų. Man atrodo, jų būna visur: mokyklose, ligoninėse, savivaldybėse, ministerijose, firmose firmelėse (ką gali žinot apie auto mechanikus, statybininkus ar lazerinių technologijų specialistus, nors, neabejoju, bobų pasitaiko ir tarp jų). Dabar ša, kas rado progą purkštelėti ir įsižeisti. Boba – būtybė be lyties, amžiaus, išsilavinimo ir užimamų pareigų apribojimų. Bobų virusas aptinkamas ir tarp vyriškos lyties atstovų, bet, pripažinkime, pagrindinės jo nešiotojos – moterys. Gal kas septinta, keturiolikta ar dvidešimt pirma, bet ir tiek per akis. Ryškiausi simptomai: 1) geriausias darbas – tas, kuriame stengtis reikia kuo mažiau, gudrumo požymis – gebėjimas išsisukti nuo atsakomybės; 2) įdomiausias darbas – tas, kuriame visada yra ką apkalbėti ir priregzti intrigų; 3) bobų pastangos ir gebėjimai (jų galva) nepelnytai nuvertinami: alga per kukli, pareigos per žemos, todėl meto, kuomet bus galima išeiti užtarnauto poilsio, laukiama kaip išganymo (kad pensija bus per maža – jau kita kalba). Aš per trumpą laiką jau spėjau prisiskinti šiokią tokią puokštę įvairaus plauko personažų, kuriuos šičia ir pamėginsiu geru žodžiu paminėti. Gal net ką nors pavyks atpažinti ar savo karštai-mylimiems-kolegoms pritaikyti.

Nieko asmeniško! (daugiau…)

Mea culpa. Ne tik švaistau laiką niekams (kad ir dvidešimties minučių trukmės), bet dar ir leisiu sau čia viešai apie juos paburnoti. Nesakykit, kad neperspėjau. Taigi, daugmaž dviejų savaičių šviežumo bulvarinė laida*, kurios herojė – buvusi lietuvaitė. Saldus balsas anapus kadro pasakoja, kad ji Audronės vardą iškeitusi į Skyylos: prie populiarios degtinės pavadinimo „Skyy“, kurią reklamavo, pridėjo Los Andželo trumpinį „L.A.“. Trumpa ir efektinga. Holivude Skaila gyvena jau trylika metų ir pasididžiuodama pasakoja apie „Playboy“ vakarėlius, kuriuose nedalyvauja, Hefnerį, su kuriuo niekada nedraugavo, rodo namą, kuriame negyvena, bei automobilius, kurie priklauso net ne jos vyrui, bet nuomininkams. Tiek jau to. Ponios veidas sudarkytas ne ką mažiau negu grimasos, kurias pati demonstruoja, o žodynas gerokai skurdesnis negu trejus tik ką stuktelėjusios pyplės, kurią turiu pašonėj. Laužyta lietuvių kalba, praturtinta gausybės angliškų žodžių, išduoda, kad Skyyla lietuviškai jau seniai neturi su kuo pasikalbėti. Tebūnie. Bežiūrint iš pradžių kilo noras bumbėti ir piktintis tokia tuštybe, bet tokiu atveju būčiau apkaltinta pavydu. Juolab piktintis ir nėra kuo, nes tuštutė su tokiu vardu ne tik kad niekad į Lietuvą kojos nebeįkels, bet ir gėdos nedaro – tūkstančiai tokių ir pas mus, ir svetur. Tad bent jau smagiai pasijuokiau – be jokios ironiškos potekstės, kaip ir švelni pasakotojos intonacija.

Kol ilgainiui supratau, kokia toji dama yra žavinga. Elementari kaip pavyzdys vadovėlyje šeštaklasiams, Skaila – lietuviškos svajonės įsikūnijimas. Medus vyrų akims, įkvėpimas lengvai prakusti besiviliančioms merginoms (nepaisant to, kad daugybė jų tuo tikslu sunkiai vargsta, kepenis nuodija burbuliuojančiais gėrimais, o odą – UVA ir UVB spinduliais, bei investuoja į save daug laiko ir pinigų). Žurnalistei susirūpinusiu veidu pašnekovė giriasi, kad tingi dirbti, nes darbas džiovina smegenis ir klausia, kam vargti prie nuobodžių knygų. Čia pat ir dalinasi paslaptimis, kaip sėkmingai rasti turtingą vyrą ar kaip gera būti kieno nors išlaikomai. Smerkite, jeigu norite, bet reikia pripažinti, kad toks nuoširdumas – nuginkluojantis. Pasiekti maksimalų rezultatą minimaliomis priemonėmis. Laimėti loterijoje. Ištekėti. Išvykti. Pasirodyti prieš kitus. Turėti viską čia ir dabar – tokia yra minėtoji svajonė. Ir kad ji „lietuviška“ nebūtinai reiškia, jog yra tinkama tik šiuose šešiasdešimt penkiuose tūkstančiuose kvadratinių kilometrų gyvenantiems ar jau išvykusiems. Tai tariamų pragmatikų, nejaučiančių žemės po kojomis, idealas, lygiai taip pat būdingas ir kokiam trisdešimtmečiui italui, į draugo vestuves važiuojančiam skolintu Ferrari, vilkinčiam prabangų kostiumą, bet vis dar tebegyvenančiam su mama ar, geriausiu atveju, pigiame kambaryje. Jei jo siekiamybė sutampa su tuo, ką kiti mato, tai to ir gana, ir čia Skaila yra tobuliausias pavyzdys, suprastintas (matematikos terminais kalbant) iki minimumo.

Norim gauti daug, įdėję mažai pastangų? Galbūt. Įsivaizduokite aukščio kartelę, kilstelėtą per metrą virš galvos: pačiam peršokti per aukštai, net rankomis nepasieksi, užtat ramiai pražingsniuoti neprisilietus nė plaukeliu – pats tas. Tikslas pasiektas? Ko gero, ne, ir galite dėl to kaltę suversti kam nors, laiku nepadavusiam jums karties ar vietoje nestumtelėjusiam. Kas, kad įsibėgėti derėtų pačiam. Tas „kas nors“ galėtų būti valstybė, kad jau taip nūdieną populiaru ja skųstis, guostis ir nešti uodegą lauk. Ir žinote ką? Emigracija, apie kurią kalbama diena iš dienos, yra vienas geresnių Nepriklausomybės metais mus ištikusių dalykų. Nes vieni nepritaps ir grįš bent kalbą pramokę ir kitokių papročių pamatę, kiti gal ir atitols, bet mažesnę konkurenciją tėvynėje tebesantiems sudarys, o likę yra tokie beraščiai liurbiai, kad kurių velnių jie čia reikalingi kam nors ant sprando sėdėti? Svarbu, kad vilkas sotus ir kaip pats sau atrodo iš šono. Lai dirba angluose (apie jokią karjerą nė neužsimindamas), studijuoja Londone (nesvarbu, ką ir kokioj įstaigoj, svarbu ištarti tą stebuklingą sostinės pavadinimą), o vasarą grįžęs siaubia Palangos kabakus ir nespėjusius iš Lietuvos pabėgti vaišina alum ir čeburekais. Kad tik pats jaučiasi gyvenimu patenkintas.

O gal tą kartelę keliame kam nors kitam, ne sau pačiam? Tada lengva sakyti, kad blogi mokytojai, nes tingiam sūneliui ar dukrelei prieš brandos egzaminus reikia samdyti korepetitorius; gydytojai, nes nieko neprašę į kišenę priima saldainius, gėrimus ar kitas padėkos formas; policininkai, nes atvirkščiai, yra mieliau linkę išrašyti baudą negu vesti derybas dėl ko nors, ant kilimėlio nukritusio; politikai, nes arba rinkimuose išvis nėra reikalo balsuoti, arba veikia principas „nubalsuosiu už durnius, blogiau vis viena nebus“; teisėjai, nes priima ne tuos sprendimus, kurių nori už tvoros susirinkusi gyvenime nė vieno įstatymo neskaičiusi šutvė; žurnalistai, nes vartojame jų sukurtą šlamštą, brukamą žiūrimiausiu laiku matomiausiose vietose, o paskui patys spjaudomės. Ir taip be galo, be krašto. Keliame kokius nors reikalavimus aukščiau esantiems, kai tuo tarpu patys be jokios sąžinės graužaties nešamės namo valdišką popierių, nesusirenkam pėdsakų, su šunim vaikščiodami, ar guodžiame aferistams paskutines kupiūras iš kojinių iškrapščiusiuosius, pamiršdami, kad jie patys ką tik būtų mielai nusižengę įstatymams.

Daug negerovių išvardinau, iš tiesų. Bet prisimenu, kaip pyktelėdavau, kai viena mokytoja blogesnius rašinius už manuosius cituodavo ir netgi siūlydavo kolegoms seminaruose ar kur tai kitur nagrinėti. Iš klaidų mokomasi, o ne gerųjų pavyzdžių, paskui sakė ji, juolab tas klaidas ir įžvelgti reikia mokėti. O gerų dalykų Lietuvoj aš matau daug, ir netgi tūkstanteriopai daugiau, negu blogybių. Yra verslių, smalsių, imlių, atvirų žmonių, ne tik keliančių sau aukštus tikslus, bet ir nebijančių įsibėgėti ir patiems bandyti juos įveikti. O kiauragalvės tuštutės, savo „sėkmės“ istorijomis skleidžiančios primityviausių troškimų kerus (pradedant degtine ir kūniškais geiduliais, baigiant užatlantės ir pinigų žavesiu), von Hagenso metodu pridėjus dar šiek tiek silikono kada nors galėtų keliauti po prekybos centrus, didelį pelną nešdamos ir smalsuolius šviesdamos, kad siekti reikia kažko daugiau. Bet to neprireiks, tikiuosi.

Pabaigai, jei kas tebegalvoja, kad Marijos žemėj lieka vieni nevykėliai, kartelę taip žemai nuleidžiantys, kad ne vien plaukais, bet ir bambom siekia, štai jųjų himnas pasiklausymui. Gal ir ne lengvai gyvenam, bet gan linksmai.

Everybody gets a chance, sako Hasselhoffas.

____________________

* Tiesioginės kokybiškos nuorodos nesugebėjau įdėti (gal ir nereikia), bet siužetą galima rasti čia, 2012-02-13 įraše ties 21:20. Iš bėdos gelbsti ir YouTubė.

Klausimas, senas kaip pasaulis (t.y. kaip virtualūs ryšiai tarp kompiuterių), o atsakymas į jį visiems aiškus beigi įrašytas enciklopedijose. Norėtųs, kad tai būtų tiesa, nes, žinokite, kartais moterimi internete būti nesmagu. Šiek tiek gėda. Taigi, ir manęs čia nėra: net didžiai gerb. Rokiškis neseniai mane ponu pavadino, kas yra labai didelis įvertinimas ir komplimentas (aišku, nepaisant to, jog kai kurie žmonės paskui nusprendė ir realybėj sau tą leisti, kas jau ne taip džiugina širdį). Padėtį gražiais žodžiais bandė taisyt toji pati Pipedija, ačiū jai, bet tebūnie tiek kalbos apie mane.

Norėjau parašyti apie jas. Gerai jau gerai, apie mus. Moterų internete yra, ir apie tai kadų kadaise jau yra kalbėjusios plačiai žinomos ir mylimos Lietuvos tinklaraštininkės. Netgi nereikia jų toli su žiburiu ieškoti, mat mot. g. internautės  linkusios būriuotis didelėmis gaujomis, sutelktomis pagal interesų sritis. Išskirtinos Virtuvininkių, Rankdarbiautojų, Knygmylių, Skudurinėtojų, Motulių ir kt. grupės, bet apie jas daug pasakyti negaliu, nes retai į jas bepakliūnu. Žinau tik, kad ten dalinamasi mielais ir naudingais dalykais (kaip antai neseniai buvau aptikusi gogel mogel receptą: “1 kiaušinio trynys, 2 ½ a. š. cukraus“). Dailios nuotraukos, raityti šriftai, truputis atgarsių iš gyvenimo ir/ar poezijos. Gražu.

Šioje vietoje norėjau dėti tašką (mitas sugriautas, kompiuteriais naudojasi ne vien vyrai), įdėti šmaikštų paveiksliuką ir atsisveikinti (“butukas, brangiosios, mua mua! :* :@ : )~“; beje, šiame kontekste žodis “butukas“ nieko bendro su nekilnojamuoju turtu neturi), tačiau gūglas įstatė man ragus. Jūs tik pažiūrėkite, kokią iškalbingą bukų žvilgsnių galeriją jis siūlo ieškant moterų internete. Dauguma jų (su plaktuku vienoje rankoje ir pjūklu – kitoje) lygiai taip žvelgtų ir po automobilio kapotu, o vyrai, sako, panašiai atrodo aplinkybių priversti į namus parnešti tyrelės pypliams, skalbimo miltelių ar gydomųjų preparatų. Tarp vaizdelių pirmame puslapyje išsiskiria vos vienas (ne jį pirmąjį jūs pastebėjote? negali būti!), tačiau ir jis šaukte šaukia, kad moterų internete nėra, o jų nuotraukos tėra klastotės. Ką gi…

"Pažiūrėk! Internetas! Įdomu, ar jame galima rast kačių?!" - klausia laimingos akys.

Kaip silpnoji lytis yra rodoma platesniuose už kompiuterio vaizduoklį ekranuose, baisu net pagalvoti. Štai Sandra kažkada vaidino paranojikę programuotoją, bendraujančią tik su kompiuteriu (nes net vienintelis “draugas“ jos nėra matęs, o ir ligonė motina nebeatpažįsta), pasišovusią išgelbėti pasaulį. Tuo pat metu Angelina šią misiją vykdė lakstydama riedučiais su flopiku rankose. Vienas keisčiausių epizodų jos kino karjeroje, ir ne vien dėl bjaurių trumpų plaukų, bet ir dėl to, kad vaidino hakerę. (Beje, 1995-aisiais, kai buvo sukurti abu šie filmai, aš irgi jau buvau pažįstama su kompiuteriu. Netgi turėjau tėčio sukurtą elektroninį paštą ir asmeninę svetainę su katinėliu pagrindiniam puslapy. (Tikrai nežinau, už ką iš manęs šitaip buvo šaipomasi.) Pati viso labo naudodavaus kažkuo panašiu į Paint’ą ir žaisdavau žaidimą, gal tetrį, kur už kiekvieną laimėjimą atsidengdavo eilutė paveikslėlio su nuoga merga. Geri buvo laikai, et. Į mokyklą dar nėjau, beje.) Grįžtant prie filmų, viršūnių viršūnė – švedų šedevras, kurio jei dar nematėt, tai pamatysit holivudinį perdirbinį. Tad kai jau būsit pažiūrėję, kaip toji nuo technikos priklausoma asmenybė atrodo ir ką ji niekingam žmogeliui pasiryžus padaryt, idant galėtų Mac‘ą (ne sumuštinį) nusipirkt, suprasit, kaip aš įsivaizduoju didžiąją dalį supermamų populiacijos. Pavojingas visuomenei kontingentas.

Akivaizdu, jog kai kalbama apie kompiuterius, moterys yra gerokai nuvertinamos. Pamirštama, kas gi pirmąkart pasaulyje perkando obuolį, kaip prestižo ženklą dabar dedamą ant prašmatniausių daiktų, kuriuos vyrai perka norėdami pasipuikuoti prieš savo brangiąsias… Užburtas ratas, vienok. O kad ir internetą iš tiesų valdo moterys – faktas jau įrodytas netgi. Jos labiausiai linkusios čiulbėti ir sekti gandus socialiniuose tinkluose (…kaip ir už jų ribų…), virtualiai išleidinėti pinigus (…kaip ir realybėje…) bei praleidžia daugiausia laiko puoselėdamos virtualias fermas (…čia jau atvejis patologinis). Nepamirškite, kad moterys su visais savo privalumais (ir trūkumais) – varomoji pažinčių svetainių jėga, nors kai kurios, save neva labiausiai gerbiančios, dailiajai lyčiai taiko didesnes kainas ir iš jų be saiko pelnosi. Moterų ieškoma, jomis domimasi, ir vien dėl to internetas gyvas. Štai jums ir įrodymas, jeigu norite. (Beje, 2 numerio paaiškinti negaliu. Gal jūs man padėsite.)

Čia jau derėtų “analizę“ baigti ir pasidalinti tuo, ką tikra YouTube diva sako apie merginas internete. Pasidžiaukite.

Tačiau, norėdama baigti rimta gaida ir kad (neduokdie!) nebūtų įsižeidusiųjų, pasakysiu, kad tiek blogosferoje, tiek socialiniuose tinkluose tenka laimė matyti nemažai moterų, besirūpinančių įdomiais dalykais, rašančių sklandžiai ir įdomiai. Būtent jos – atsvara vyriškos lyties aštriaplunksniams, sprendžiantiems opiausias visuomenės problemas ir dėl jų, pripažinkime, kartais susipešantiems kaip bobos. Ir todėl man kartais virtualiai gėda dėl moterų, internete demonstruojančių ne smegenis, o kitas kūno dalis, ar kompiuterį prilyginančių buities prietaisui. Juk jos, tai yra mes, galime daugiau.

Su WordPress’u išsijungsiu už kelių valandų, tad kol kas tik mažas indėlis į didelį protestą.

Kaip sakydavo vienas kandidatas į prezidentus TV reklamoj: “Aš prrrieš“.

Nežinantiems kas/kur/kaip – pasiskaitykit Vikipedijoj. Kai atsidarys.

Prie protesto taip pat prisijungė… (daugiau…)

Su filmais sutariu nekaip. Mieliau renkuosi knygą (nors ji ir atima daugiau nei dvi valandas gyvenimo), o kokio snobiško kino seanso belaukdama užsnūstu dar per Zemkausko įžanginį žodį. Bet pastaraisiais metais užsibrėžiau šiokį tokį tikslą, kuris jau tapo įpročiu: per savaitę pažiūrėti du filmus (ar bent vidutiniškai taip išeina). Vienas paprastai būna skirtas išsilavinimo spragoms kamšyti (t.y. toks, kurį, sako, būtina bent sykį pažiūrėti, ar kuris tuo metu būna ant bangos), kitas – koks nors rimtesnis dokumentinis ar europietiškas chef d’œuvre (ausiai prie besimokomų kalbų lavinti). Tai štai, kadangi romantiškus-juokingus-veiksmo pertekusius blockbuster‘ius retai beprisiverčiu pažiūrėti, o ką nors vertingo aptikus norisi kitam parekomenduoti ar bent sau atsiminimui pasižymėti (nors ir nesu jokia kino gurmanė ar sinefilė – oi ne, toli gražu), pamaniau pasinaudosiu tokia proga šičia. Kad puslapėlis šis nemerdėtų, kol rimtesnę temą susigalvosiu.

Taigi. Premjera.

Išsiskyrimas | Jodaeiye Nader az Simin (2011)

Istorija apie Nadero ir Simin skyrybas. Net nežinau, ar Lietuvoj filmas jau matytas, ar dar tik bus rodomas (gal kol kas tik apkalbėtas), bet yra vertas žiūrėjimo nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Ne veltui pernai Berlyne susišlavė glėbį lokių, o ir šiemet rimtai pretenduoja į holivudinius gaublius ir oskarus. (Pastaba: Na štai, kaip tik tą sekmadienį, kai atsiliepimą parašiau, auksinį gaublį ir gavo. Ne be reikalo. Belieka Oskaras, pamatysite.) O ir man, primityviai žiūrovei, 24 kadrai senokai nebuvo šitaip užgniaužę kvapo ir sukėlę šitiek minčių – paskutinį syk taip buvo su kanadietiškuoju Incendies (2010), kurį kaip tik neseniai primygtinai rekomendavo Buržujus. Ir nors per pusmetį po žiūrėjimo įspūdžiai apie pastarąjį jau gerokai atslūgo ir nuomonė kiek pasikeitė, sukrečiantis jausmas, tarsi dvynė sesuo giliai įkvėptų oro, aplankė ir stebint iranietiškąsias skyrybas.

Išsiskyrimas – tai nelaimingų sutapimų virtinė. (Pav. via IMDB.com)

Šiam filmui apibūdinti pakaktų grandinės raktinių žodžių: skyrybos, teisinė sistema, šeima, vaikystė, tėvystė, religija, moterų teisės, pareiga, sąžinė, pasirinkimas, melas ir tiesa. Sąrašas ilgas ir, atrodytų, kiek klišinis, bet tai – viskas. Temos absoliučiai universalios, situacijos paprastos ir galinčios nutikti bet kurioje pasaulio šeimoje, aplinka – minimalistinė ir taip pat pernelyg nesignalizuojanti, kur tiksliai veiksmas vyksta. Ir nors iš pradžių kiek dvejojau, kad gali būti nukrypta į moralizuojančiąją ir (ar) islamiškąją pusę, klydau. Netgi moterų teisių klausimas pernelyg nesiejamas su religija (nors to niekaip neišvengsi), o ir ekrane nuolatos šmėžuojančios čadros ir hidžabai akies (beveik) nerėžia.

“Išsiskyrime“ galėtume įžvelgti daugybę priešpriešų (vyras – moteris, motina – tėvas, skirtingi socialiniai visuomenės sluoksniai ir kt.), tačiau ta, kurios labiausiai tikėjausi, – viena blyškiausių. Vakarų pasaulis čia nepriešinamas su Irano visuomene. Netgi priešingai, bent jau man filmas pasirodė labai vakarietiškas. Vienuolikmetė mergaitė nuolat vaizduojama besimokanti, o tėvas skatina jos pačios savarankiškumą. Ar kad ir Simin, skyrybų iniciatorė, išsiskirianti švelniais veido bruožais ir raudonais plaukais vienspalvėje pilkoje aplinkoje. Ji – anglų kalbos mokytoja, nešiojanti džinsus ir trokštanti išvykti iš šalies (kur tiksliai, lyg ir neprasitariama, bet tai ir nesvarbu). Ir ją vaidinanti aktorė, Leila Hatami, žavi Europą net būdama nuolat pridengta galva. Gal dėl to, kad yra studijavusi Šveicarijoje ir nepriekaištingai kalba (bent jau) prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. O gal paprasčiausiai tokių išvaizdžių, santūrių ir išsilavinusių moterų pramogų versle reta.

Galiausiai, apie tai, kas man atrodo esanti didžiausia šios kino bombos smogiamoji galia. Tai – jau minėtas universalumas. Nors veikėjai gan karšto būdo, kalba daug ir greitai (kino teatre, deja, norėdama perskaityti subtitrus nebūčiau galėjusi sustabdyti juostą), dialogai visiškai realistiški, ir atrodo, lygiai tokie patys galėtų skambėti net iš lietuvių lūpų. Scenarijus labai paprastas, tačiau atidžiai permąstytas: nieko nereikalingo jame nėra, bet dėl to jis nė kiek ne mažiau stebina. Ir nesijauti, tarsi kažkas į ausį kuždėtų: mes turėjome labai mažai pinigų, todėl pusę filmo pratylėsime, o tu pabadyk viską suprasti pats; nes jei ne, esi kvailas ir nieko nenutuoki apie meną. (Ir ne vien lietuvišką kiną turiu omeny, jeigu ką.) Nes nereikia nei specialiųjų efektų, nei šokiruojančių vaizdų, kad filmas paveiktų ir sukrėstų.

Daugiau kalbėti apie “Išsiskyrimą“ neverta ir, jei tik pasitaikys proga, rekomenduoju sėsti į teisėjo kėdę ir jį pasižiūrėti. O nuo šiol ir aš, žiūrėdama tuos du filmus per savaitę, labai norėčiau pamatyti dar ką nors panašaus, bendražmogiško ir laužančio stereotipus. Tačiau abejoju, ar artimiausiu metu pavyks.

Aš – blogas žmogus. Retai kada darau gerus darbus ar sakau gražius žodžius. Jaučiu alergiją rašiniams apie virtuvę, rankdarbius, vaikų priežiūrą, drabužius ar keliones (apie pastarąsias tik iš pavydo). Esu prasta, nerimta ir nenuosekli rašinėtoja. Ir baisingai mėgstu persekioti žmones (socialiniuose tinkluose ir RSS sraute, žinoma): maitinuosi jų kūryba ir mintimis kaip duona kasdienine, tik pasakyti to garsiai nedrįstu. Bet štai ponas Skirtumas (berods iš T raidės) pasišovė atgaivinti naudingą iniciatyvą, vienas kito gyrimo akciją atrakciją. Pagalvojau: blogai – ne kaktusai, nelaistomi vysta, tad gal ir aš šliūkštelėsiu lašelį kitą malonaus žodžio. Taigi…

Pradėkim nuo dinozaurų

Didžiausias iš jų – Rokiškis, kuris sakosi esąs žiurkėnas, bet yra kaži koks žvėris ar mažų mažiausiai genetinis mutantas. Sako, sekmadieniais jau renkasi vad. rokiškizmo išpažinėjai, atmintinai besimokantys jo rašinius ir komentarus, kaip poterius. O rašo stipriai (nors, įsivertinęs savo kainą, pastaruoju metu ir retokai).

Beveik tas pats pasakytina ir apie p. Užkalnį, kuris, kaip iš dangaus nusileidęs, pasakė tautai: aš jus atvesiu į doros kelią, ir jūs suprasit, kokie esat menki ir nuodėmingi. Daugiau ir nėra ką pasakyt, nes Užkalnio nemėgt – beveik tas pats, kaip būt neskaičiusiam „Silva rerum“ ar neprenumeruot „Lietuvos ryto“.

Grumlinas, veikiausiai, palėpėje laiko būrelį kinų vaikų, kurie renka informaciją jo puslapiui. Kinietukai mintinai moka visokiausių datų ir dar yra suskirstyti temom: apie citrinas, merginas, dvarus, ir daug ką kita. Kartais parašo ir pats, nes niekas kitas taip ramiai ir solidžiai nepasipasakotų, kaip jo dukrai sekasi visokiose revoliucijose ir riaušėse ar kokias pamokas gavo sudaužęs automobilį.

Ir dar yra Commonsense’ai, bet tie turbūt trigalvis slibinas, o ne dinozaurai. Žiū kažkas ir visą teisybę apie juos parašė. Ne viską suprantu, ką apie verslus kalba, bet autoritetas neginčijamas, kad net Delfi žurnalistai juos cituoja (taip taip), o kai kurie valdininkai ir energetikai dreba pamatę naują jų įrašą Google Reader’y.

Istorikai

Čia dalykas įdomus, nes su istorija mano santykiai nekokie (dulka namie Šapoka ir Davies, tik retsykiais paskaitomi), bet bloguose štai randu, kas man labai patinka.

Kaip šviežiai keptas mokslų daktaras, garbingiausios vietos čia nusipelno Baltasis vaiduoklis. Visi jo juodraščiai vertingi, pastarieji apie sovietmetį ir aukštojo mokslo reformą – ypač.

Vis dėlto, Leo Lenox yra plačiau žinomas, mat net tranzuotojai, pas istoriką mašinon pakliuvę, tikisi su Liūtu susipažint. Bloge (net ir tam kitam, apie muziką) rašo solidžiai ir sklandžiai. Jei randa laiko, temų imas įvairiausių. Bet kur nors kitur sutikę nusišnekėjimais jo už ūsų netampykit – jei blogesnės nuotaikos, išleidžia nagus ir debilus su pasimėgavimu sudrasko.

Pseudoistoriko įrašai – tikri galiūnai tiek turinio, tiek apimties prasme. Bet misija jo – traukt į viešumą istorijos šarlatanus ir negailestingai trypt jų kalbamus kliedesius – verta ypatingos pagarbos.

Pijus lyg ir ne istorikas, bet rašo visokiausias įdomybes apie Viduramžius. Skaitai, stebiesi, žaviesi, negali nustot.

Beje, jaunieji istorikai irgi plunksną moka valdyt. Gal tik ne tokius rimtus dalykus rašo, o savo erasmus įspūdžius smagiai papasakoja. Ir nostalgiją mano metams užusieny kelia…

Įžymybės

Liudvikas Andriulis, berods, kažkur slaptą tinklaraštį kurpia, bet geriausiai yra žinomas siauruose ratuose (vėlgi, Skirtumas blogoramoje puikiai išbraižęs planus, kur jį rasti). Net pats Užkalnis nepraleidžia progos tuo pasinaudot ir pasimaudyt jo šlovės spinduliuose: ne veltui du iš trijų (anot Poko) populiariausių tekstų jo protokoluose Liudviko klaviatūra rašyti.

Egidijus Nasevičius, iš pirmo žvilgsnio, asmenybė susitrejinusi: ir rimtom temom pankuoja, ir apie laivus, ir apie kovos menus rašo… Bet jei paskaitysit, kaip jis tą daro, tai suprasit, kad atvejis dar rimtesnis. Jo galvoje telpa daug balsų, ir paslaptis, kaip jis su visais susišneka ir sugeba visus į vieną darnų chorą sulipdyt. Grafomanas iš didžiosios raidės.

Skirtumą kad ir dusyk jau minėjau, negaliu to nepadaryt ir trečią kart. Pati nežinau kodėl, nes tas tai bomžus miške persekioja, tai mėsą doroja, tai dar ką sugalvoja… Bet tai žmogus, kuris sugeba įsiskverbt į Delfi žurnalistų mintis ir įteigt jiems skaičiavimus karštom temom, kad neva jie patys sugalvojo. O tai, pripažinkim, dalykas retas.

Kleckas yra tikra internetų žvaigždė, buržujus, sutinkamas tik tarp elito atstovų: varškės mėgėjų sambūriuose, mitinguose, baliuose pas pačią Kristiną B.  Teko girdėt, net paskaitas studentam skaito. Dar užsiima visuomeniniu darbu surūšiuodamas interneto šiukšles ir penktadieniais pateikdamas rinkinį gėrybių, kurių darbe geriau nežiūrinėt, o tai prunkšit šefo akivaizdoj (true story). Ai, ir dar laukiu kino teatrų rinkinio, nes naujiem metam sąrašo “ką pažiūrėt“ dar nesu pasidarius…

Dar yra žmonių, kurie parašo ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet ir skaitomi su pasimėgavimu, pasitaupant, kas geriausia.

Domas Mituzas dirba Facebook’e, yra spaudęs ranką B. Obamai ir savo pasakojimu apie Silicio slėnį taip užkabino, kad verta laukti kažko daugiau. Žmogus-pavyzdys.

Vilhelmas Negerovė tekstais taip pat nelepina, bet kai parašo, tai parašo… Pastarąjį kartą stebuklingai apsireiškė per Kūčias.

Kaobanga rašo lengva ranka ir niekada nenuvilia. Apie verslą ir kūrybą.

Dėl Ramūno Urbštavičiaus pavojaus aliarmą turbūt be reikalo paskelbiau – kurį laiką puslapis gal ir neatsidarinėjo, bet dabar žiū – viskas kuo sklandžiausiai. Atradau  jį visai neseniai, kai apie emigrantus parašė. Smagiai, su gera doze ironijos, ir taip visom temom. Tad čiupkit ir skaitykit!

Dizainologas Robertas pateikia visokių įdomybių iš savo stebėjimo lauko. Dalykų, kurių pati nepastebėčiau.

Tas pats pasakytina ir apie vieną temą, į kurią anksčiau dėmesio nekreipiau, kol neužtikau nuostabių blogų… Apie apleistus pastatus įdomybių papasakoja ir nuotraukom dalinasi Apleisti, Nieko naujo ir Miesto vitrina. Vien reportažai apie karstų gamybos cechą ir Šv. Jokūbo ligoninę kokie… Brr.

Ir pabaigai, du saldėsiai apie mergaites ir berniukus, kurie ūpą pakelia, kai visai būna blogai.

Blogas su ženklu No girls allowed pripasakoja visokių teorijų ir istorijų iš flirtavimo srities. Klubinėtojas su literatūrine gyslele.

Paskutinė, bet labai ypatinga – Milda, kurios Vaflis tortas saldus ir netrupa. Panelė graži ir smagi (tiek teatsimenu, kad kažkada nešvankius filmus vienam būrely žiūrėjom), o dar ir rašinėja su gera nuotaika. Angliški intarpai akies beveik nebebado, gal tik mažas geekas mano viduje paprašytų (praėjusių Kalėdų proga…) RSS funkciją susitvarkyt ☺

Tai štai, sekmadieninį gerumo priepuolį tuo ir baigsiu. Ir tikiuos, neįsižeis nei vienas šitaip apibūdintas, o jei kas atras, ko dar neskaitęs, išvis laiminga būsiu…

Bent vieną dalyką, kuo Facebook’as pranašesnis už G+’ą, tikrai žinau. Ten yra kačių, kad ir kaip visi jas mėgtų, o aš nekęsčiau. Ir iguanų, ir vėžlių, triušių, šimpanzių, ir ko tik nori. Objektyvumo dėlei prisipažinsiu, kad ir mano šuns anketa tenai randasi (bet ją sukūrė jaunėlis brolis – tikrai tikrai – mokykloj neturėdamas ką veikt per pamoką – ir slaptažodį pamiršo – ir nėra kaip ištrint tos šeimos gėdos). Kodėl žmonės taip elgiasi (o dauguma jų, kaip išaiškėjo, yra suaugę ir rimti, o ne dvylikamečiai jaunieji informatikai), net bijau atsakymą sužinoti, bet katės ir Co. veikia internete buvo smalsu, tad ir užsikabinau. Rezultatas – gal ir ne socialinis tyrimas, bet šiokia tokia rašliava ☺

Vardas

Kas pirmiausia kliudo akį aptikus keturkojį taip vadinamoje Snukiaknygėje, tai vardų išmoningumas. Jei kada (neduokdie!) mąstysite ir saviškiui užkurti anketą, štai keturi dėsningumai, pastebėti jau esančiosiose:

a) Svarbiausia yra aiškiai nurodyti, kuriai šeimai – šuninių ar katinių – mokslinėje gyvūnijos klasifikacijoje padaras priskirtinas (nors esti ir šimpanzių, ir graužikų, tačiau išimtys tik patvirtina taisyklę). Aiškiau tariant, šuo jis ar katė, nors iš nuotraukos tai lyg ir turėtų būti aišku. Turiu pagrindo įtarti, jog virtualioje erdvėje toks skiriamasis ženklas atstoja apsiuostymo ceremoniją. Tad kaip tarp dvikojų Veidaknygės naudotojų vyrauja Nežinau, Neturiu ir Nesakysiu pavardes nešiojantieji (ir klysta Statistikos departamentas skelbdamas, kad juos lenkia Kazlauskai, Jankauskai ir Petrauskai), taip tarp keturkojų gausiausios vieno viarslinyko pavarde Katinas (dar žinomo kaip Tokajaus Princas) giminės gretos: rastumėte ir jo pusbrolį Batuotą Katiną, ir pusseserę Katytę Batuotą, ir dėdes Leopoldą ir Lancelotą, senelį Juzikėlį, antros eilės krikšto mamą Katę Vandą, jos nesantuokines dukteris Bjanką ir Piką Šnicelytę Katytes bei daugybę kitų.

b) Turintys kuo pasigirti (kilmingesnieji, žinoma, nes skelbtis esąs “dvarniaška“, “lietuviškasis lenciūginis“ ar “bobikas mišrūnas“ nedrįstų niekas) nepraleidžia progos pasipuikuoti ir savo veislės įmantriu pavadinimu. Tad sutinkame ir vokiečių ar Kaukazo avigalvių, – tpfu! aviganių,Jorkšyro, rusų, bul-, toi-, jagd- (…) terjerų, haskių, labradorų, mopsų, bokserių ir kokių tik nori velnių. Beje, daugiausia, bent jau mano pastebėjimu, yra taksų. Ir nieko nuostabaus, mat ir žymiausias socialinių tinklų amsius – Marselis iš Taksų giminės. Tačiau šnekama, kad savo ilgą nosį pastaruoju metu labai jau užrietęs jisai: į vakarėlius ir fotosesijas su savo gražuole šeimininke vaikšto, po užusienius važinėja, netgi savo laidą televizijoje turi. Gal net atsisako mokėti už taksi.

c) Norint, kad augintinio vardas skambėtų kaip kalnų krištolo varpelis, labai pravartu pasitelkti į pagalbą deminutyvines žodžių formas ir atgaivinti rimavimo žinias, įgytas pradinėse klasėse. Tokiu būdu gimsta tokie šedevrai, kaip Bianca Biankutė, Džiulė Burbulė, Ėdutė Kėdutė, Fanta Fantulytė, Gintaras Gintarėlis, Haskis Haskiukas, Mišrūniukė Miegaliukė, Murka Murkaitė… Kaip turbūt netrukote pastebėti, kakaviniu kondensuotu pienu sulieto, morengais įdaryto zefyro įspūdis sukuriamas tą patį pakartojus kelis sykius. Šiuo atveju vardo smogiamoji galia slypi ne kokybėje, o kiekybėje saldžių žodelių žodelyčių. Miau.

d) Aišku, pasitaiko ir išimčių, ir kūrybingesnių sprendimų. Tarp mano favoritų – Anfisa Vseolizneova Aya, Bartulencijus Juodas, Bėgislovas ir Marytė Trukdesiai, Cmykas Baudėjas, Dragas Netikėta Laimė, Moliberta Lick’n Love, Pepe Shushikas, Sharka Laukinė Vilkauogė, Snifas Snifalojus, Šyska Katė-Miauskė, Šyza Rutkauskė, Vincentas Pimpadrilis, Wunjo Wundzhensas… Visų nė neišvardinsi!

Gyvenimiška patirtis

Kad ir kokie gražūs pūkuotukų vardai bebūtų, dauguma jų gyvenime yra matę ir šilto, ir šalto. Savo prisiminimais dalinasi Matė Nevidonė:

(daugiau…)

Ispanų kalbos nemoku. Ir netgi nemėgstu: man ji asocijuojasi su meksikietiškomis telenovelėmis ir buvusiais triukšmadariais bendrabučio kaimynais iš visų įmanomų Lotynų Amerikos kampų. Tad tai, jog jau beveik peržiūrėjau ispanišką serialą, pačiai atrodo visiška kvailystė. Arba tiesiog naujas veltėdžiavimo būdas, mat rasti seriją su angliškais subtitrais nėra labai paprasta (nors, prisipažinsiu, ieškodama pernelyg ir nesistengiau). Beliko žiūrėt su visokiais prancūziškais ir itališkais vertimais. Nors ką ten suprast – šiuo atveju svarbiausias keiksmažodžių žinių bagažas.

Malviviendo – serialas netradicinis, mat jį mėgėjiškai pradėjo kurti keli bernai. Jie ir vaidina personažus, panašius į save, ir filmuoja, ir montuoja, ir režisuoja. Sako, pirmajai serijai susimetė 40 eurų. Ji dienos šviesą išvydo 2008 m., o šiemet serialas, atgaivintas naujam sezonui, atrodo profesionalesnis ir brangesnis. Atsirado ir rėmėjų – bent jau Nokia ir Ispanijos kultūros ministerija tai tikrai. Bet išlaidos vienam epizodui neviršija 300€, o aktoriai už darbą negauna nė cento. Užtat jau pasirodo televizijose, festivaliuose ir džiaugiasi milijoninėmis peržiūromis YouTube.

Veiksmo vieta išgalvotas Los Banderilleros kvartalas Sevilijoje, pagrindiniai veikėjai keturi prietrankos: vienas amžinas studentas, vienas narkotikų prekeivis (vadinamas Kairiarankiu, nes jam viskas slysta iš rankų), vienas luošys, turintis patirties ir kariuomenės, ir kalėjimo, ir santykių su melionais srityse (apie pastaruosius verčiau patylėsiu), o pats neaiškiausias iš keturių kompanijos nedaug šnekantis kleptomanas, kenčiantis nuo alpulio priepuolių. Seriale daug marichuanos, televizijos parodijų, nusikaltimų, vėlgi marichuanos, prostitučių  ir… na taip, marichuana ten vienas svarbesnių elementų. Vaidyba dažnai silpnoka, scenos ne visada vykusios, bet ir gero humoro daug, ir smagių absurdiškų situacijų, ir trenktų personažų. Man vienas simpatiškiausių štai šis tikras sveikuolis:

–        Narkotikai? Įmanoma jų atsisakyti! Aš – gyvas to pavyzdys.

–        Vadinasi, anksčiau jūs vartojote?

–        O taip, anksčiau aš buvau įnikęs į kvaišalus… Tik pastaraisiais metais man pradėta dezintoksikacija. Šiandien aš – kitas žmogus. Aš nebesu tas šūdinas narkomanas, kuris neturėjo ateities. Dabar aš jaučiuosi jaunas ir stiprus.

–        Taip taip, matosi.

–        Dabar per dieną nubėgu 5 km, padarau 200 atsispaudimų, 250 atsilenkimų… Ir netgi nusipirkau Ab Rocket treniruoklį, Hula Hoop lanką ir varpos pompą.

–        Jūs – puikus pavyzdys! Taigi, daugiau nebevartojate?

–        Ne, nė truputėlio! Tik kartais, kai padauginu spido, leidžiu sau surūkyti vieną suktinukę, bet tik vieną, ne daugiau. Jei tuo metu neturiu žolės, nieko tokio – išgeriu dezipramino, kurį man išrašė gydytojas. Bet mano jau toks amžius, kad širdis kartais neatlaiko. Jei netyčia atsipalaiduoju per daug, tereikia įtraukti šiek tiek kokaino, kad vėl jausčiausi jaunas. Bet tik vos vos, ant piršto galiuko, nes kokaino aš nemėgstu. Ir dar, kartais sau leidžiu parūkyti truputį heroino. Tai – viskas, nieko čia gi baisaus. Iš esmės, dabar daugiau badausi. Nuoširdžiai sakau, mesti kvaišalus įmanoma. Ypač jaunimui, tereikia būti pasiryžusiam, kaip aš. Aišku, geriausia nė nepradėti…

Pabaigai (kad jau nežinia kokiu būdu įsitraukiau į moterų ir jų išvaizdos temą, kuria rašiau ir vienaip, ir kitaip) – “nugirstas pokalbis“, kaip nuo pat ryto sugadindamas nuotaiką sakydavo vienas laidos vedėjas. Verst neversiu, nepilnamečiams nerekomenduosiu:

–        [T]he ugly ones fuck better than the cute ones, crazy.

–        It makes no difference. I’ve fucked incredible models that were fucking awesome, you know?

–        Yeah, I agree with that there’s no doubt experience is a rank but dude, ugliness and fear… Fear it’s the strongest thing in the world, you know?

–        Fear? What fear?

–        What fear? Fear of… Okay, see. An ugly woman, the more ugly she is and more conscious of her ugliness she is, knows she has little or no chance to repeat that.  A cute one, a normal chick… it’s easy for her to find a bonk in any disco. But that kind of people, dude… An ugly girl is going to sleep with you and maybe someone else who gets fooled. That chick gives it all not because she is going to have few more chances but because it could be the last one. No, fuck it, that’s an urban legend.

–        Yeah, dude. That’s why the best blow job I’ve been given in my life was by that ugly forty year junkie, isn’t it?

–        That wasn’t for being ugly, idiot.

–        Then?

–        Because she didn’t have teeth.

Dvi tikros istorijos, neraminančios mane pastaruoju metu, kelia tokius pačius šiurpius klausimus, tačiau yra visai tarpusavy nesusijusios. Skiria jas pusšešto tūkstančio kilometrų atstumas tarp Londono ir Niujorko, septynios dešimtys metų, dviejų moterų, apie kurias kalbama, kilmė ir mirties aplinkybės. Bet jųdviejų grožis, apie kurį sklandė legendos, talentai, nelaimingos meilės, žlugusios svajonės ir vienišumo jausmas – labai panašūs. Kas įdomiausia, tos dvi istorijos gan gausiai atspindimos kūryboje, pačiomis įvairiausiomis jos formomis – kaip paveikslas, pjesė, daina ir jos vaizdo klipas, dokumentinis filmas ar netgi interneto svetainė. Taigi, apie abi nelaimėles, Dorothy ir Joyce, ir jų pėdsakus menuose.

"Dorothy Hale savižudybė", Frida Kahlo, 1939 m. (via Wikipedia)

 

Pradžiai – daina, viešumon išleista vos prieš kelias savaites, bet Time jau paskelbta 2011 metų geriausiąja. Skamba ji gal kiek ir per pompastiškai, palyginus su statistiniu pop kūriniu, todėl gal net yra panašesnė į kokią religinę giesmę. Ne mažiau keistas ir dainos vaizdo klipas: ir bažnyčios choras jame matyti, ir voodoo ritualai, galiausiai dar ir mergina nušoka nuo stogo. Bet kol komentatoriai purkštauja ir ginčijasi, ar  juodos spalvos vyrukas su maišu ant galvos, keistų traukulių tampomas ir dar gatvėje merginą persekiojantis, – rasinės diskriminacijos apraiška, ar ne, pamirštamas kitas dalykas. Kas ta mergina juoda suknele, taip gražiai pasitraukianti iš gyvenimo? Ne paslaptis, kad dainuojančioji raudonplaukė Florence Welch – didelė Fridos Kahlo kūrybos gerbėja, jau ir anksčiau iš jos sėmusis įkvėpimo. Šįkart mintį pakuždėjo 1939 m. paveikslas, pasakojantis Dorothy Hale savižudybės istoriją. (daugiau…)