Archyvas pagal kovo, 2012

Aš, žinoma, ne kandidatė į “Mis Lietuva” karūną, neskirianti Grybauskaitės nuo Kubiliaus, bet su manimi kažkas tikrai ne taip. Kiek besekčiau rimtąsias Lietuvos naujienas, kiek bebūčiau priversta įstatymų perskaityti ar tiesioginių Seimo posėdžių pažiūrėti, kuo toliau (t.y. arčiau numatomų rinkimų spalio 14-ąją), tuo dažniau išlenda koks nors nematytas negirdėtas žmogelis, parlamentaru besąs. Tada tik klausiu savęs: o kas jis toks?!

Greitai permetus akim šimto keturiasdešimties punktų sąrašą, tokių slapukų bent tuzinas man užkliūna. Vienas, du, trys, keturi… (Rinktinė subjektyvi ir atsitiktiniu būdu sudaryta, – aut. past.) Esu tikra, šie ir kiti panašūs viso labo tyliai ir kruopščiai dirba. Meilės nuotykiais negarsėja, vairuodami laikosi kelių eismo taisyklių, su žvaigždėmis nešoka ir nedainuoja, jų nekalbina nei KK2, nei KK3, nei, juo labiau, kokia Rita Miliūtė. Jie dirba taip tyliai, kad net ir seimūnų reitinge pagal visokiausių pasisakymų skaičių (skaičiuojant nuo kadencijos pradžios) užima garbingiausias paskutines vietas. Gal tik, laimei, pagal pateiktų įstatymų projektų skaičių yra nežymiai kruopštesni už plepiuosius*. Bet taip, visuose darbuose ir visose kadencijose būna keistuolių ir veltėdžių, ir šiaip netgi visai ne apie tai norėjau parašyti.

Šis įrašas juk ne apie statistiką ir politiką, o apie išvaizdą ir grožį mūsų Tautos išrinktųjų. Kaip tik bemąstydama, kaip juos nuo paprastų mirtingųjų atskirti, atsitiktinai atkapsčiau prieš porą metų (be abejo, išsisukinėdama nuo skubesnės ir svarbesnės veiklos) žaidusi su programėle, subendravardiklinančia minios žmonių atvaizdus ir sukurpiančia idealų vidutinį portretą. Tad pažvelkit į šiuos du veidus ir atsakykit, kas jie tokie?!

Taip, ko gero, sunku nebuvo. 27 Seimo moterys ir 113 vyrų – lyg ir nepažįstami, bet kažkur matyti. Šypseną spaudžia švelniai ir santūriai, Degutienės stiliumi (ne veltui toji ir pirmininkė). Tad kol programėlėn sukeltų nuotraukų galiojimo laikas nesibaigė, sugrupavus jas pagal esamas frakcijas galima gauti visai įdomių rezultatų ir gal net įžiūrėti, kuo skiriasi darbietis nuo tvarkiečio ar, tarkim, liberalcentristas nuo liberalsąjūdiečio. Tik, deja, apsiriboti daugiausia teko ties Parlamento vyrija – damų tiek mažai ir jos tokios ryškios, kad visas kortas išsyk sumaišo. Įsivaizduokit Oną Valiukevičiūtę kad ir šimto vyrų būry – iškart visi ištirps ir nublanks josios šešėly. Taigi…

Kairieji ir dešinieji

Pradžiai tegu būna tradiciškiausieji. Konservatoriai, kaip matot, ne itin skiriasi nuo Vidurkių Vidurkio (bet natūralu – jų juk daugiausia ir yra). Gal tik ponia panašesnė į krašto apsaugos ministrę, o ne Seimo pirmininkę, o vyras… turi šiek tiek daugiau plaukų.

Socialdemokrato kakta lyg ir aukščiausia iš visų, o plaukai labiausiai nuspalvinti sidabru. Išminties požymiai? Na, neskubėčiau taip teigt. Kaip ten sakoma apie žilę galvoj?..

Liberalieji

Abu liberalai (kairėje – liberalcentristas, dešinėje – liberalsąjūdietis) turi nežymius akinių pėdsakus. Vieno panašesni į Čapliko ar Valinsko, kito – į Steponavičiaus. Daug skaito, matyt. Panašūs, po velnių, gal tik kairysis turi daugiau plaukų, o dešinysis – ryškesnę barzdą aplink lūpas.

Darbingieji ir tvarkingieji

Šitie į partijos idealų portretą nė nepretenduoja (nes abiejų gražiausieji kažkur po Europą bastos), bet vis dėlto, pažiūrėkit į darbietį (tą, kairėje)! Akiniai ir ūsai, cha cha cha! Dešiniojo, pono iš “Tvarkos ir teisingumo”, ūsai netgi ryškesni, bet net nesupaisau, į ką jis man galėtų būti panašus. Buvusį kolūkio pirmininką galbūt.

Likusieji

Na, ir galiausiai, kas liko. Ogi visiškas nesusipratimas. Bent jau kairioji nuotrauka, Krikščionių partiją atspindinti, dvelkia kažkokia psichodelika. Neapibrėžiama ir palaida kaip ir pačios partijos programa – regis, iki kitų rinkimų ims ir išgaruos kaip miražas. Ponas iš mišrios Seimo narių grupės, matomas dešinėje, šypsosi kreivai ir rūgščiai kaip niekas kitas. Gal dėl to, kad niekur kitur nepritapo ar kad vienas Seime, be draugų?

Tai tiek trumpai apie visus. O į ką jums šitie ponai panašūs, kurios akys nuoširdžiausios, o kurios – gudriausios?

__________

* Jei kam netyčia rūpi, tai pasisakymų statistika tūno čia, o pasiūlymų – šičia.

Kai už lango spindi pirmi pavasario požymiai, o prieš akis kelias dienas iš eilės – vien skaičiukai, į savaitės pabaigą pradeda dėtis keisti dalykai. Statistiniai duomenys pradeda šokti kadrilį ir maišytis tarpusavyje, o galvoje pokši keisčiausios mintys. Tad tai, ką šičia dar tik ketinu paskelbti, prašau vertinti pakankamai (ne)rimtai: juk duomenys, kuriais remiamasi, yra rimti ir patikimi, tik išvados iš mano pačios piršto laužtos.

Tad. Meilė ir ekonomika. Kad reiškiniai panašūs, savaime suprantama: niekas nesidžiaugia, jei kuriame iš jų nesiseka, abiem būdingas ir sezoniškumas, ir nenuspėjamumas, ir įvairaus plauko krizės. Bet jei kas abejoja, kad jiedu vienas kitam dar ir įtaką daro, tegul kalba faktai:

Duomenys Statistikos departamento, Gyventojų registrų centro ir Eurostat'o.

Žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį, plika akim matyti, kad tol, kol šalies ūkio augimas buvo teigiamas ir stabilus, siūbavo tik žmonių santykiai. Tik šie taip pat buvo teigiami: netgi pradėta daugiau tuoktis, negu skirtis. Iki 2008-ųjų, t.y. kriziaus pradžios. Bet čia įvyko dalykas toks įdomus, kad net raudona rodykle pažymėjau: vestuvių varpai skambėjo rečiau lygiai tiek, kiek procentų sumažėjo BVP. Nedaug atsiliko ir skyrybos.

Paaiškinimus tokiam tampriam ryšiui tarp ekonominės ir šeimyninės gerovės galima rasti du. Pirmuoju atveju, stokojant pinigų, kurti šeimos lizdelį noro nebelieka – nesiseka tuomet nei biedniems jaunikiams, nei nuotakoms be kraičio. Juolab, ir trijų dienų baliaus už grašius neiškelsi. Ardyti seno lizdo taip pat neišeina – lėkštes daužyti juk kainuoja, o prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti. Kitas variantas – priešingai, kuo daugiau brandinant šeimyninį gyvenimą (ar jam pasibaigus viską pradedant iš naujo) nuperkama lininių staltiesių bei indų servizų, tuo smagiau aplinkiniams, ypač verslininkams. Nekalbu apie jau minėtąsias lietuviškas tuoktuves, iš kurių lobsta degtinės gamintojai, sodybų nuomotojai ir daug kitų, bei tai, jog įsimylėjęs žmogus prekybvietėse netenka nuovokos ir perka dovanų krūvas keistų daugiau ar mažiau vertingų dalykų (ne, amerikiečiams, Valentino dieną mylimiesiems išleidžiantiems 74 dolerius 12 centų, o naminiams augintiniams – “tik” 4,52, niekad neprilygsime, ir neduokdie). Vienaip ar kitaip, sutiksite, kad poveikis tarp meilės ir ekonomikos yra tiesioginis ir abipusis.

Vadinasi, kad geriau gyventume, reikia daugiau ir mylinčių žmonių, lengviau pasiryžtančių išlaidavimams, ir nelaimingų meilių, kurių dėka daugiau pinigų paliekama kirpyklose ir baruose bei investuojama į raudonus lūpdažius ir lenktyninius automobilius. Šičia, deja, gerų norų nepakanka: bėda ta, kad Lietuvoje trūksta vyrų. Tokia jau posovietinės erdvės šalių dalia, kad stipresnieji čia daugiau rūko, geria tauriųjų (ir nelabai) gėrimų bei anksti (sava ar natūralia valia) pasitraukia iš gyvenimo (prielaidos, kad kai kuriem moterys net ir nerūpi, neminiu, nes ir tos ne visos, kaip sakoma, “normalios”). Žodžiu, kad jau apskaičiuota, jog šimtui lietuvių vyrų tenka 115 moteriškaičių (čia tai bent laimė – penkta vieta pasaulyje! valio!), vadinasi, daugmaž 13 moterų iš šimto gyvenime turi tris pasirinkimo galimybes: a) likti vienišos; b) dalintis tuo vieninteliu su kitomis; c) jo dairytis svetur. Dar baisiau būna vėliau: po vidutinio statistinio vyro mirties (jam sulaukus 67-erių) vidutinė statistinė moteris Lietuvoje gyvena dar 11 metų, o šimtui perkopusių septintąją dešimtį bobučių tenka vos 55 diedukai. Na, o jei kas antra, greičiausiai, yra našlė, pragyvenanti vien iš savo pačios pensijos, nieko keisto, kad randasi šitiek viskuo nepatenkintų grasildų ir siaubūnių, neduodančių ramybės nei giminėms, nei kaimynams.

Tad kaip spręsti vyrų trūkumo problemą? Paprasčiausia pasidairyti svetur. Ir ką mes matom: dešimtuke labiausiai moterų stokojančių valstybių ir Saudo Arabija, ir JAE, ir Kataras, ir kitos panašios… (Ir paaiškinkite jūs man, iš kur kyla legendos apie mažiausiai keturias šeichų žmonas ir 70 pažadėtų mergelių. Statistika kalba ką kita – tose šalyse poliandrija* turėtų būti legalizuota, ne kitaip). Katare, lyg ir nuskriaustame labiausiai, ne tik kad vyrų yra trigubai daugiau, nei moterų, bet dar ir BVP vienam gyventojui tenka didžiausias pasaulyje, net Liuksemburgą pralenkiant. O jei iš sąrašo išbrauktume Vatikaną (kurio gyventojams už moteris yra ir įdomesnių užsiėmimų), porą valstybių, kurių ekonominė gerovė ne tokia ir geroviška, bei Kiniją, kuri niekad ir niekaip (net ir be moterų) nepražus, sąrašas gautųsi tobulas, auksu ir nafta kvepiantis. Ko ne kryptis vienišoms lietuvėms kavalierių dairytis? Tai galėtų būti viena prioritetinių Lietuvos užsienio bei ekonominės politikos sričių, o kartu rinka pažinčių bei kelionių agentūrų veiklai vystyti.

Duomenys Jungtinių Tautų.

Kas būtų, jei idėja virstų realybe? Vilniaus (o gal ir Kauno, kur potencialių nuotakų taip pat netrūksta) oro uostuose atsirastų naujos skrydžių kryptys, klestėtų juvelyrinės parduotuvės, restoranai ir viešbučiai, praturtėjusios žmonos savo pamestinukam vaikam siųstų pervedimus, Lietuvoje išmainysimus į iPadus ir kitus prašmatnius niekniekius. Verslui (ir tarpvalstybiniams santykiams) įsisiūbavus, galima būtų persiorientuoti į vyriausiąsias lietuvaites (po arabišku šydu amžiaus juk nematyti), ir taip neliktų mūsuose nepatenkintų senolių ir vienišų žmonių… Svajonės kaip iš grožio konkurso dalyvės lūpų trauktos (“Noriu, kad baigtųsi ekonominis nuosmukis ir pasaulyje vyrautų meilė”), bet kodėl gi ne?

__________

* Poliandrija, gudriai tariant, tai tokia daugpatystės forma, kai ne vyras gali turėti kelis šeimyninius guolius (kaip esti poliginijoje), bet atvirkščiai. Et, gal net visai įdomu būtų kokį barzdočių haremą pamatyti.

Taip nesakoma, ar ne? Bet savo smagumui prisiminti juk galima, juolab patys šičia neperskaitys, o jei visgi netyčia – tai neatpažins.

Tačiau ko jau ko nekenčiu, tai kai kolektyve yra bobų. Man atrodo, jų būna visur: mokyklose, ligoninėse, savivaldybėse, ministerijose, firmose firmelėse (ką gali žinot apie auto mechanikus, statybininkus ar lazerinių technologijų specialistus, nors, neabejoju, bobų pasitaiko ir tarp jų). Dabar ša, kas rado progą purkštelėti ir įsižeisti. Boba – būtybė be lyties, amžiaus, išsilavinimo ir užimamų pareigų apribojimų. Bobų virusas aptinkamas ir tarp vyriškos lyties atstovų, bet, pripažinkime, pagrindinės jo nešiotojos – moterys. Gal kas septinta, keturiolikta ar dvidešimt pirma, bet ir tiek per akis. Ryškiausi simptomai: 1) geriausias darbas – tas, kuriame stengtis reikia kuo mažiau, gudrumo požymis – gebėjimas išsisukti nuo atsakomybės; 2) įdomiausias darbas – tas, kuriame visada yra ką apkalbėti ir priregzti intrigų; 3) bobų pastangos ir gebėjimai (jų galva) nepelnytai nuvertinami: alga per kukli, pareigos per žemos, todėl meto, kuomet bus galima išeiti užtarnauto poilsio, laukiama kaip išganymo (kad pensija bus per maža – jau kita kalba). Aš per trumpą laiką jau spėjau prisiskinti šiokią tokią puokštę įvairaus plauko personažų, kuriuos šičia ir pamėginsiu geru žodžiu paminėti. Gal net ką nors pavyks atpažinti ar savo karštai-mylimiems-kolegoms pritaikyti.

Nieko asmeniško! (daugiau…)