Kas jie tokie, tie Tautos išrinktieji?

Aš, žinoma, ne kandidatė į “Mis Lietuva“ karūną, neskirianti Grybauskaitės nuo Kubiliaus, bet su manimi kažkas tikrai ne taip. Kiek besekčiau rimtąsias Lietuvos naujienas, kiek bebūčiau priversta įstatymų perskaityti ar tiesioginių Seimo posėdžių pažiūrėti, kuo toliau (t.y. arčiau numatomų rinkimų spalio 14-ąją), tuo dažniau išlenda koks nors nematytas negirdėtas žmogelis, parlamentaru besąs. Tada tik klausiu savęs: o kas jis toks?!

Greitai permetus akim šimto keturiasdešimties punktų sąrašą, tokių slapukų bent tuzinas man užkliūna. Vienas, du, trys, keturi… (Rinktinė subjektyvi ir atsitiktiniu būdu sudaryta, – aut. past.) Esu tikra, šie ir kiti panašūs viso labo tyliai ir kruopščiai dirba. Meilės nuotykiais negarsėja, vairuodami laikosi kelių eismo taisyklių, su žvaigždėmis nešoka ir nedainuoja, jų nekalbina nei KK2, nei KK3, nei, juo labiau, kokia Rita Miliūtė. Jie dirba taip tyliai, kad net ir seimūnų reitinge pagal visokiausių pasisakymų skaičių (skaičiuojant nuo kadencijos pradžios) užima garbingiausias paskutines vietas. Gal tik, laimei, pagal pateiktų įstatymų projektų skaičių yra nežymiai kruopštesni už plepiuosius*. Bet taip, visuose darbuose ir visose kadencijose būna keistuolių ir veltėdžių, ir šiaip netgi visai ne apie tai norėjau parašyti.

Šis įrašas juk ne apie statistiką ir politiką, o apie išvaizdą ir grožį mūsų Tautos išrinktųjų. Kaip tik bemąstydama, kaip juos nuo paprastų mirtingųjų atskirti, atsitiktinai atkapsčiau prieš porą metų (be abejo, išsisukinėdama nuo skubesnės ir svarbesnės veiklos) žaidusi su programėle, subendravardiklinančia minios žmonių atvaizdus ir sukurpiančia idealų vidutinį portretą. Tad pažvelkit į šiuos du veidus ir atsakykit, kas jie tokie?!

Taip, ko gero, sunku nebuvo. 27 Seimo moterys ir 113 vyrų – lyg ir nepažįstami, bet kažkur matyti. Šypseną spaudžia švelniai ir santūriai, Degutienės stiliumi (ne veltui toji ir pirmininkė). Tad kol programėlėn sukeltų nuotraukų galiojimo laikas nesibaigė, sugrupavus jas pagal esamas frakcijas galima gauti visai įdomių rezultatų ir gal net įžiūrėti, kuo skiriasi darbietis nuo tvarkiečio ar, tarkim, liberalcentristas nuo liberalsąjūdiečio. Tik, deja, apsiriboti daugiausia teko ties Parlamento vyrija – damų tiek mažai ir jos tokios ryškios, kad visas kortas išsyk sumaišo. Įsivaizduokit Oną Valiukevičiūtę kad ir šimto vyrų būry – iškart visi ištirps ir nublanks josios šešėly. Taigi…

Kairieji ir dešinieji

Pradžiai tegu būna tradiciškiausieji. Konservatoriai, kaip matot, ne itin skiriasi nuo Vidurkių Vidurkio (bet natūralu – jų juk daugiausia ir yra). Gal tik ponia panašesnė į krašto apsaugos ministrę, o ne Seimo pirmininkę, o vyras… turi šiek tiek daugiau plaukų.

Socialdemokrato kakta lyg ir aukščiausia iš visų, o plaukai labiausiai nuspalvinti sidabru. Išminties požymiai? Na, neskubėčiau taip teigt. Kaip ten sakoma apie žilę galvoj?..

Liberalieji

Abu liberalai (kairėje – liberalcentristas, dešinėje – liberalsąjūdietis) turi nežymius akinių pėdsakus. Vieno panašesni į Čapliko ar Valinsko, kito – į Steponavičiaus. Daug skaito, matyt. Panašūs, po velnių, gal tik kairysis turi daugiau plaukų, o dešinysis – ryškesnę barzdą aplink lūpas.

Darbingieji ir tvarkingieji

Šitie į partijos idealų portretą nė nepretenduoja (nes abiejų gražiausieji kažkur po Europą bastos), bet vis dėlto, pažiūrėkit į darbietį (tą, kairėje)! Akiniai ir ūsai, cha cha cha! Dešiniojo, pono iš “Tvarkos ir teisingumo“, ūsai netgi ryškesni, bet net nesupaisau, į ką jis man galėtų būti panašus. Buvusį kolūkio pirmininką galbūt.

Likusieji

Na, ir galiausiai, kas liko. Ogi visiškas nesusipratimas. Bent jau kairioji nuotrauka, Krikščionių partiją atspindinti, dvelkia kažkokia psichodelika. Neapibrėžiama ir palaida kaip ir pačios partijos programa – regis, iki kitų rinkimų ims ir išgaruos kaip miražas. Ponas iš mišrios Seimo narių grupės, matomas dešinėje, šypsosi kreivai ir rūgščiai kaip niekas kitas. Gal dėl to, kad niekur kitur nepritapo ar kad vienas Seime, be draugų?

Tai tiek trumpai apie visus. O į ką jums šitie ponai panašūs, kurios akys nuoširdžiausios, o kurios – gudriausios?

__________

* Jei kam netyčia rūpi, tai pasisakymų statistika tūno čia, o pasiūlymų – šičia.

Ar meilė gali išgelbėti ekonomiką?

Kai už lango spindi pirmi pavasario požymiai, o prieš akis kelias dienas iš eilės – vien skaičiukai, į savaitės pabaigą pradeda dėtis keisti dalykai. Statistiniai duomenys pradeda šokti kadrilį ir maišytis tarpusavyje, o galvoje pokši keisčiausios mintys. Tad tai, ką šičia dar tik ketinu paskelbti, prašau vertinti pakankamai (ne)rimtai: juk duomenys, kuriais remiamasi, yra rimti ir patikimi, tik išvados iš mano pačios piršto laužtos.

Tad. Meilė ir ekonomika. Kad reiškiniai panašūs, savaime suprantama: niekas nesidžiaugia, jei kuriame iš jų nesiseka, abiem būdingas ir sezoniškumas, ir nenuspėjamumas, ir įvairaus plauko krizės. Bet jei kas abejoja, kad jiedu vienas kitam dar ir įtaką daro, tegul kalba faktai:

Duomenys Statistikos departamento, Gyventojų registrų centro ir Eurostat'o.

Žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį, plika akim matyti, kad tol, kol šalies ūkio augimas buvo teigiamas ir stabilus, siūbavo tik žmonių santykiai. Tik šie taip pat buvo teigiami: netgi pradėta daugiau tuoktis, negu skirtis. Iki 2008-ųjų, t.y. kriziaus pradžios. Bet čia įvyko dalykas toks įdomus, kad net raudona rodykle pažymėjau: vestuvių varpai skambėjo rečiau lygiai tiek, kiek procentų sumažėjo BVP. Nedaug atsiliko ir skyrybos.

Paaiškinimus tokiam tampriam ryšiui tarp ekonominės ir šeimyninės gerovės galima rasti du. Pirmuoju atveju, stokojant pinigų, kurti šeimos lizdelį noro nebelieka – nesiseka tuomet nei biedniems jaunikiams, nei nuotakoms be kraičio. Juolab, ir trijų dienų baliaus už grašius neiškelsi. Ardyti seno lizdo taip pat neišeina – lėkštes daužyti juk kainuoja, o prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti. Kitas variantas – priešingai, kuo daugiau brandinant šeimyninį gyvenimą (ar jam pasibaigus viską pradedant iš naujo) nuperkama lininių staltiesių bei indų servizų, tuo smagiau aplinkiniams, ypač verslininkams. Nekalbu apie jau minėtąsias lietuviškas tuoktuves, iš kurių lobsta degtinės gamintojai, sodybų nuomotojai ir daug kitų, bei tai, jog įsimylėjęs žmogus prekybvietėse netenka nuovokos ir perka dovanų krūvas keistų daugiau ar mažiau vertingų dalykų (ne, amerikiečiams, Valentino dieną mylimiesiems išleidžiantiems 74 dolerius 12 centų, o naminiams augintiniams – “tik“ 4,52, niekad neprilygsime, ir neduokdie). Vienaip ar kitaip, sutiksite, kad poveikis tarp meilės ir ekonomikos yra tiesioginis ir abipusis.

Vadinasi, kad geriau gyventume, reikia daugiau ir mylinčių žmonių, lengviau pasiryžtančių išlaidavimams, ir nelaimingų meilių, kurių dėka daugiau pinigų paliekama kirpyklose ir baruose bei investuojama į raudonus lūpdažius ir lenktyninius automobilius. Šičia, deja, gerų norų nepakanka: bėda ta, kad Lietuvoje trūksta vyrų. Tokia jau posovietinės erdvės šalių dalia, kad stipresnieji čia daugiau rūko, geria tauriųjų (ir nelabai) gėrimų bei anksti (sava ar natūralia valia) pasitraukia iš gyvenimo (prielaidos, kad kai kuriem moterys net ir nerūpi, neminiu, nes ir tos ne visos, kaip sakoma, “normalios“). Žodžiu, kad jau apskaičiuota, jog šimtui lietuvių vyrų tenka 115 moteriškaičių (čia tai bent laimė – penkta vieta pasaulyje! valio!), vadinasi, daugmaž 13 moterų iš šimto gyvenime turi tris pasirinkimo galimybes: a) likti vienišos; b) dalintis tuo vieninteliu su kitomis; c) jo dairytis svetur. Dar baisiau būna vėliau: po vidutinio statistinio vyro mirties (jam sulaukus 67-erių) vidutinė statistinė moteris Lietuvoje gyvena dar 11 metų, o šimtui perkopusių septintąją dešimtį bobučių tenka vos 55 diedukai. Na, o jei kas antra, greičiausiai, yra našlė, pragyvenanti vien iš savo pačios pensijos, nieko keisto, kad randasi šitiek viskuo nepatenkintų grasildų ir siaubūnių, neduodančių ramybės nei giminėms, nei kaimynams.

Tad kaip spręsti vyrų trūkumo problemą? Paprasčiausia pasidairyti svetur. Ir ką mes matom: dešimtuke labiausiai moterų stokojančių valstybių ir Saudo Arabija, ir JAE, ir Kataras, ir kitos panašios… (Ir paaiškinkite jūs man, iš kur kyla legendos apie mažiausiai keturias šeichų žmonas ir 70 pažadėtų mergelių. Statistika kalba ką kita – tose šalyse poliandrija* turėtų būti legalizuota, ne kitaip). Katare, lyg ir nuskriaustame labiausiai, ne tik kad vyrų yra trigubai daugiau, nei moterų, bet dar ir BVP vienam gyventojui tenka didžiausias pasaulyje, net Liuksemburgą pralenkiant. O jei iš sąrašo išbrauktume Vatikaną (kurio gyventojams už moteris yra ir įdomesnių užsiėmimų), porą valstybių, kurių ekonominė gerovė ne tokia ir geroviška, bei Kiniją, kuri niekad ir niekaip (net ir be moterų) nepražus, sąrašas gautųsi tobulas, auksu ir nafta kvepiantis. Ko ne kryptis vienišoms lietuvėms kavalierių dairytis? Tai galėtų būti viena prioritetinių Lietuvos užsienio bei ekonominės politikos sričių, o kartu rinka pažinčių bei kelionių agentūrų veiklai vystyti.

Duomenys Jungtinių Tautų.

Kas būtų, jei idėja virstų realybe? Vilniaus (o gal ir Kauno, kur potencialių nuotakų taip pat netrūksta) oro uostuose atsirastų naujos skrydžių kryptys, klestėtų juvelyrinės parduotuvės, restoranai ir viešbučiai, praturtėjusios žmonos savo pamestinukam vaikam siųstų pervedimus, Lietuvoje išmainysimus į iPadus ir kitus prašmatnius niekniekius. Verslui (ir tarpvalstybiniams santykiams) įsisiūbavus, galima būtų persiorientuoti į vyriausiąsias lietuvaites (po arabišku šydu amžiaus juk nematyti), ir taip neliktų mūsuose nepatenkintų senolių ir vienišų žmonių… Svajonės kaip iš grožio konkurso dalyvės lūpų trauktos (“Noriu, kad baigtųsi ekonominis nuosmukis ir pasaulyje vyrautų meilė“), bet kodėl gi ne?

__________

* Poliandrija, gudriai tariant, tai tokia daugpatystės forma, kai ne vyras gali turėti kelis šeimyninius guolius (kaip esti poliginijoje), bet atvirkščiai. Et, gal net visai įdomu būtų kokį barzdočių haremą pamatyti.

Apie buvusius bendradarbius gerai arba nieko

Taip nesakoma, ar ne? Bet savo smagumui prisiminti juk galima, juolab patys šičia neperskaitys, o jei visgi netyčia – tai neatpažins.

Tačiau ko jau ko nekenčiu, tai kai kolektyve yra bobų. Man atrodo, jų būna visur: mokyklose, ligoninėse, savivaldybėse, ministerijose, firmose firmelėse (ką gali žinot apie auto mechanikus, statybininkus ar lazerinių technologijų specialistus, nors, neabejoju, bobų pasitaiko ir tarp jų). Dabar ša, kas rado progą purkštelėti ir įsižeisti. Boba – būtybė be lyties, amžiaus, išsilavinimo ir užimamų pareigų apribojimų. Bobų virusas aptinkamas ir tarp vyriškos lyties atstovų, bet, pripažinkime, pagrindinės jo nešiotojos – moterys. Gal kas septinta, keturiolikta ar dvidešimt pirma, bet ir tiek per akis. Ryškiausi simptomai: 1) geriausias darbas – tas, kuriame stengtis reikia kuo mažiau, gudrumo požymis – gebėjimas išsisukti nuo atsakomybės; 2) įdomiausias darbas – tas, kuriame visada yra ką apkalbėti ir priregzti intrigų; 3) bobų pastangos ir gebėjimai (jų galva) nepelnytai nuvertinami: alga per kukli, pareigos per žemos, todėl meto, kuomet bus galima išeiti užtarnauto poilsio, laukiama kaip išganymo (kad pensija bus per maža – jau kita kalba). Aš per trumpą laiką jau spėjau prisiskinti šiokią tokią puokštę įvairaus plauko personažų, kuriuos šičia ir pamėginsiu geru žodžiu paminėti. Gal net ką nors pavyks atpažinti ar savo karštai-mylimiems-kolegoms pritaikyti.

Nieko asmeniško!

Apie tikrąjį Snukiaknygės veidą

Bent vieną dalyką, kuo Facebook’as pranašesnis už G+’ą, tikrai žinau. Ten yra kačių, kad ir kaip visi jas mėgtų, o aš nekęsčiau. Ir iguanų, ir vėžlių, triušių, šimpanzių, ir ko tik nori. Objektyvumo dėlei prisipažinsiu, kad ir mano šuns anketa tenai randasi (bet ją sukūrė jaunėlis brolis – tikrai tikrai – mokykloj neturėdamas ką veikt per pamoką – ir slaptažodį pamiršo – ir nėra kaip ištrint tos šeimos gėdos). Kodėl žmonės taip elgiasi (o dauguma jų, kaip išaiškėjo, yra suaugę ir rimti, o ne dvylikamečiai jaunieji informatikai), net bijau atsakymą sužinoti, bet ką katės ir Co. veikia internete buvo smalsu, tad ir užsikabinau. Rezultatas – gal ir ne socialinis tyrimas, bet šiokia tokia rašliava ☺

Vardas

Kas pirmiausia kliudo akį aptikus keturkojį taip vadinamoje Snukiaknygėje, tai vardų išmoningumas. Jei kada (neduokdie!) mąstysite ir saviškiui užkurti anketą, štai keturi dėsningumai, pastebėti jau esančiosiose:

a) Svarbiausia yra aiškiai nurodyti, kuriai šeimai – šuninių ar katinių – mokslinėje gyvūnijos klasifikacijoje padaras priskirtinas (nors esti ir šimpanzių, ir graužikų, tačiau išimtys tik patvirtina taisyklę). Aiškiau tariant, šuo jis ar katė, nors iš nuotraukos tai lyg ir turėtų būti aišku. Turiu pagrindo įtarti, jog virtualioje erdvėje toks skiriamasis ženklas atstoja apsiuostymo ceremoniją. Tad kaip tarp dvikojų Veidaknygės naudotojų vyrauja Nežinau, Neturiu ir Nesakysiu pavardes nešiojantieji (ir klysta Statistikos departamentas skelbdamas, kad juos lenkia Kazlauskai, Jankauskai ir Petrauskai), taip tarp keturkojų gausiausios vieno viarslinyko pavarde Katinas (dar žinomo kaip Tokajaus Princas) giminės gretos: rastumėte ir jo pusbrolį Batuotą Katiną, ir pusseserę Katytę Batuotą, ir dėdes Leopoldą ir Lancelotą, senelį Juzikėlį, antros eilės krikšto mamą Katę Vandą, jos nesantuokines dukteris Bjanką ir Piką Šnicelytę Katytes bei daugybę kitų.

b) Turintys kuo pasigirti (kilmingesnieji, žinoma, nes skelbtis esąs “dvarniaška“, “lietuviškasis lenciūginis“ ar “bobikas mišrūnas“ nedrįstų niekas) nepraleidžia progos pasipuikuoti ir savo veislės įmantriu pavadinimu. Tad sutinkame ir vokiečių ar Kaukazo avigalvių, – tpfu! aviganių, – Jorkšyro, rusų, bul-, toi-, jagd- (…) terjerų, haskių, labradorų, mopsų, bokserių ir kokių tik nori velnių. Beje, daugiausia, bent jau mano pastebėjimu, yra taksų. Ir nieko nuostabaus, mat ir žymiausias socialinių tinklų amsius – Marselis iš Taksų giminės. Tačiau šnekama, kad savo ilgą nosį pastaruoju metu labai jau užrietęs jisai: į vakarėlius ir fotosesijas su savo gražuole šeimininke vaikšto, po užusienius važinėja, netgi savo laidą televizijoje turi. Gal net atsisako mokėti už taksi.

c) Norint, kad augintinio vardas skambėtų kaip kalnų krištolo varpelis, labai pravartu pasitelkti į pagalbą deminutyvines žodžių formas ir atgaivinti rimavimo žinias, įgytas pradinėse klasėse. Tokiu būdu gimsta tokie šedevrai, kaip Bianca Biankutė, Džiulė Burbulė, Ėdutė Kėdutė, Fanta Fantulytė, Gintaras Gintarėlis, Haskis Haskiukas, Mišrūniukė Miegaliukė, Murka Murkaitė… Kaip turbūt netrukote pastebėti, kakaviniu kondensuotu pienu sulieto, morengais įdaryto zefyro įspūdis sukuriamas tą patį pakartojus kelis sykius. Šiuo atveju vardo smogiamoji galia slypi ne kokybėje, o kiekybėje saldžių žodelių žodelyčių. Miau.

d) Aišku, pasitaiko ir išimčių, ir kūrybingesnių sprendimų. Tarp mano favoritų – Anfisa Vseolizneova Aya, Bartulencijus Juodas, Bėgislovas ir Marytė Trukdesiai, Cmykas Baudėjas, Dragas Netikėta Laimė, Moliberta Lick’n Love, Pepe Shushikas, Sharka Laukinė Vilkauogė, Snifas Snifalojus, Šyska Katė-Miauskė, Šyza Rutkauskė, Vincentas Pimpadrilis, Wunjo Wundzhensas… Visų nė neišvardinsi!

Gyvenimiška patirtis

Kad ir kokie gražūs pūkuotukų vardai bebūtų, dauguma jų gyvenime yra matę ir šilto, ir šalto. Savo prisiminimais dalinasi Matė Nevidonė:

Apie blondines “prie Smetonos“

Pradžiai – trumpa priešistorė, iš kur tokios temos randasi ir kodėl jos galėtų būti aktualios. Slėpti nėra ko – pati esu šviesių plaukų, kas dažniausiai būna nebloga privilegija ar nuolaida, bet kartais – ir silpnoji vieta, ir didelis trūkumas. Anekdotai apie blondines, kad ir lėkšti, man visada juokingi. (Esu prastos atminties, tad nė vieno dabar nepapasakosiu, bet ir taip visi bent po tūkstantį tokių yra girdėję.) Prieš porą dienų teko įsivelti į (pusiau) rimtą diskusiją įvairaus plauko visuomenės atstovų klausimu, kurioje vienas mano didžiai gerbiamas žmogus, nestokojantis nei išsilavinimo, nei patirties, tekštelėjo kelis iš piršto laužtus faktus. Trumpas résumé būtų toks:

1. Lietuvoje blondinės kaip barakudos, vyrų pinigų medžiotojos, stereotipas – naujovė, išpopuliarinta “Tralialia“ ir kitų liūdnos baigties projektų.
2. Tarpukario Lietuvoje tebebuvo gajus lietuvaitės kaip “sesės geltonkasės“ įvaizdis, o papirosus Kauno restoranuose traukdavo tik tų laikų tamsiaplaukės, pasižymėjusios prastesne reputacija. Blondinė tuo metu buvo moters kaip mylimosios ir būsimosios vaikų motinos idealas, nesiejamas su jokiomis nuodėmėmis.  (Viena kiek vėliau liūdnai pagarsėjusi idėja, beje, irgi buvo kilusi iš šviesiaplaukių idealizavimo.)
3. Ir išvis, skirtis tarp blondinių ir tamsiaplaukių tuo metu dar neegzistavo, nes dar nebuvo gimusios (ar visu grožiu prisirpusios) Marilyn Monroe ar „Playboy“ merginos, pasaulyje įvykdžiusios blondinių revoliuciją.

„Argumentų“ toje diskusijoje pateikta ir daugiau, o kovos būta aršios, bet nevaisingos. Aš, kaip žmogus, visada besijaučiantis teisus, nepraradau entuziazmo tuos tuščius teiginius sudaužyti į šipulius, todėl nusprendžiau paguglinti apie šviesių plaukų damas tarpukariu. Tema gal kiek išsiplėtė ir persiplėtė, užgriebdama ir vyrų – moterų santykių ir kt. klausimus, bet įdomybių radau ne vieną, tad ta proga jomis ir pasidalinsiu.*

Taigi, Apie blondines prie Smetonos, arba Laikai keičiasi, o žmonės – ne. Blondinės ypač.

Kaip matyti iš iliustracijos, šviesiaplaukė – nuo seno geidžiamas viršelio veidas. (1933 m.)