Dvi tikros istorijos, neraminančios mane pastaruoju metu, kelia tokius pačius šiurpius klausimus, tačiau yra visai tarpusavy nesusijusios. Skiria jas pusšešto tūkstančio kilometrų atstumas tarp Londono ir Niujorko, septynios dešimtys metų, dviejų moterų, apie kurias kalbama, kilmė ir mirties aplinkybės. Bet jųdviejų grožis, apie kurį sklandė legendos, talentai, nelaimingos meilės, žlugusios svajonės ir vienišumo jausmas – labai panašūs. Kas įdomiausia, tos dvi istorijos gan gausiai atspindimos kūryboje, pačiomis įvairiausiomis jos formomis – kaip paveikslas, pjesė, daina ir jos vaizdo klipas, dokumentinis filmas ar netgi interneto svetainė. Taigi, apie abi nelaimėles, Dorothy ir Joyce, ir jų pėdsakus menuose.
"Dorothy Hale savižudybė", Frida Kahlo, 1939 m. (via Wikipedia)
Pradžiai – daina, viešumon išleista vos prieš kelias savaites, bet Time jau paskelbta 2011 metų geriausiąja. Skamba ji gal kiek ir per pompastiškai, palyginus su statistiniu pop kūriniu, todėl gal net yra panašesnė į kokią religinę giesmę. Ne mažiau keistas ir dainos vaizdo klipas: ir bažnyčios choras jame matyti, ir voodoo ritualai, galiausiai dar ir mergina nušoka nuo stogo. Bet kol komentatoriai purkštauja ir ginčijasi, ar juodos spalvos vyrukas su maišu ant galvos, keistų traukulių tampomas ir dar gatvėje merginą persekiojantis, – rasinės diskriminacijos apraiška, ar ne, pamirštamas kitas dalykas. Kas ta mergina juoda suknele, taip gražiai pasitraukianti iš gyvenimo? Ne paslaptis, kad dainuojančioji raudonplaukė Florence Welch – didelė Fridos Kahlo kūrybos gerbėja, jau ir anksčiau iš jos sėmusis įkvėpimo. Šįkart mintį pakuždėjo 1939 m. paveikslas, pasakojantis Dorothy Hale savižudybės istoriją. (daugiau…)
Kažkas netaip 