Moterų internete nėra?

Klausimas, senas kaip pasaulis (t.y. kaip virtualūs ryšiai tarp kompiuterių), o atsakymas į jį visiems aiškus beigi įrašytas enciklopedijose. Norėtųs, kad tai būtų tiesa, nes, žinokite, kartais moterimi internete būti nesmagu. Šiek tiek gėda. Taigi, ir manęs čia nėra: net didžiai gerb. Rokiškis neseniai mane ponu pavadino, kas yra labai didelis įvertinimas ir komplimentas (aišku, nepaisant to, jog kai kurie žmonės paskui nusprendė ir realybėj sau tą leisti, kas jau ne taip džiugina širdį). Padėtį gražiais žodžiais bandė taisyt toji pati Pipedija, ačiū jai, bet tebūnie tiek kalbos apie mane.

Norėjau parašyti apie jas. Gerai jau gerai, apie mus. Moterų internete yra, ir apie tai kadų kadaise jau yra kalbėjusios plačiai žinomos ir mylimos Lietuvos tinklaraštininkės. Netgi nereikia jų toli su žiburiu ieškoti, mat mot. g. internautės  linkusios būriuotis didelėmis gaujomis, sutelktomis pagal interesų sritis. Išskirtinos Virtuvininkių, Rankdarbiautojų, Knygmylių, Skudurinėtojų, Motulių ir kt. grupės, bet apie jas daug pasakyti negaliu, nes retai į jas bepakliūnu. Žinau tik, kad ten dalinamasi mielais ir naudingais dalykais (kaip antai neseniai buvau aptikusi gogel mogel receptą: “1 kiaušinio trynys, 2 ½ a. š. cukraus“). Dailios nuotraukos, raityti šriftai, truputis atgarsių iš gyvenimo ir/ar poezijos. Gražu.

Šioje vietoje norėjau dėti tašką (mitas sugriautas, kompiuteriais naudojasi ne vien vyrai), įdėti šmaikštų paveiksliuką ir atsisveikinti (“butukas, brangiosios, mua mua! :* :@ : )~“; beje, šiame kontekste žodis “butukas“ nieko bendro su nekilnojamuoju turtu neturi), tačiau gūglas įstatė man ragus. Jūs tik pažiūrėkite, kokią iškalbingą bukų žvilgsnių galeriją jis siūlo ieškant moterų internete. Dauguma jų (su plaktuku vienoje rankoje ir pjūklu – kitoje) lygiai taip žvelgtų ir po automobilio kapotu, o vyrai, sako, panašiai atrodo aplinkybių priversti į namus parnešti tyrelės pypliams, skalbimo miltelių ar gydomųjų preparatų. Tarp vaizdelių pirmame puslapyje išsiskiria vos vienas (ne jį pirmąjį jūs pastebėjote? negali būti!), tačiau ir jis šaukte šaukia, kad moterų internete nėra, o jų nuotraukos tėra klastotės. Ką gi…

"Pažiūrėk! Internetas! Įdomu, ar jame galima rast kačių?!" - klausia laimingos akys.

Kaip silpnoji lytis yra rodoma platesniuose už kompiuterio vaizduoklį ekranuose, baisu net pagalvoti. Štai Sandra kažkada vaidino paranojikę programuotoją, bendraujančią tik su kompiuteriu (nes net vienintelis “draugas“ jos nėra matęs, o ir ligonė motina nebeatpažįsta), pasišovusią išgelbėti pasaulį. Tuo pat metu Angelina šią misiją vykdė lakstydama riedučiais su flopiku rankose. Vienas keisčiausių epizodų jos kino karjeroje, ir ne vien dėl bjaurių trumpų plaukų, bet ir dėl to, kad vaidino hakerę. (Beje, 1995-aisiais, kai buvo sukurti abu šie filmai, aš irgi jau buvau pažįstama su kompiuteriu. Netgi turėjau tėčio sukurtą elektroninį paštą ir asmeninę svetainę su katinėliu pagrindiniam puslapy. (Tikrai nežinau, už ką iš manęs šitaip buvo šaipomasi.) Pati viso labo naudodavaus kažkuo panašiu į Paint’ą ir žaisdavau žaidimą, gal tetrį, kur už kiekvieną laimėjimą atsidengdavo eilutė paveikslėlio su nuoga merga. Geri buvo laikai, et. Į mokyklą dar nėjau, beje.) Grįžtant prie filmų, viršūnių viršūnė – švedų šedevras, kurio jei dar nematėt, tai pamatysit holivudinį perdirbinį. Tad kai jau būsit pažiūrėję, kaip toji nuo technikos priklausoma asmenybė atrodo ir ką ji niekingam žmogeliui pasiryžus padaryt, idant galėtų Mac‘ą (ne sumuštinį) nusipirkt, suprasit, kaip aš įsivaizduoju didžiąją dalį supermamų populiacijos. Pavojingas visuomenei kontingentas.

Akivaizdu, jog kai kalbama apie kompiuterius, moterys yra gerokai nuvertinamos. Pamirštama, kas gi pirmąkart pasaulyje perkando obuolį, kaip prestižo ženklą dabar dedamą ant prašmatniausių daiktų, kuriuos vyrai perka norėdami pasipuikuoti prieš savo brangiąsias… Užburtas ratas, vienok. O kad ir internetą iš tiesų valdo moterys – faktas jau įrodytas netgi. Jos labiausiai linkusios čiulbėti ir sekti gandus socialiniuose tinkluose (…kaip ir už jų ribų…), virtualiai išleidinėti pinigus (…kaip ir realybėje…) bei praleidžia daugiausia laiko puoselėdamos virtualias fermas (…čia jau atvejis patologinis). Nepamirškite, kad moterys su visais savo privalumais (ir trūkumais) – varomoji pažinčių svetainių jėga, nors kai kurios, save neva labiausiai gerbiančios, dailiajai lyčiai taiko didesnes kainas ir iš jų be saiko pelnosi. Moterų ieškoma, jomis domimasi, ir vien dėl to internetas gyvas. Štai jums ir įrodymas, jeigu norite. (Beje, 2 numerio paaiškinti negaliu. Gal jūs man padėsite.)

Čia jau derėtų “analizę“ baigti ir pasidalinti tuo, ką tikra YouTube diva sako apie merginas internete. Pasidžiaukite.

Tačiau, norėdama baigti rimta gaida ir kad (neduokdie!) nebūtų įsižeidusiųjų, pasakysiu, kad tiek blogosferoje, tiek socialiniuose tinkluose tenka laimė matyti nemažai moterų, besirūpinančių įdomiais dalykais, rašančių sklandžiai ir įdomiai. Būtent jos – atsvara vyriškos lyties aštriaplunksniams, sprendžiantiems opiausias visuomenės problemas ir dėl jų, pripažinkime, kartais susipešantiems kaip bobos. Ir todėl man kartais virtualiai gėda dėl moterų, internete demonstruojančių ne smegenis, o kitas kūno dalis, ar kompiuterį prilyginančių buities prietaisui. Juk jos, tai yra mes, galime daugiau.

Protestuojame

Su WordPress’u išsijungsiu už kelių valandų, tad kol kas tik mažas indėlis į didelį protestą.

Kaip sakydavo vienas kandidatas į prezidentus TV reklamoj: “Aš prrrieš“.

Nežinantiems kas/kur/kaip – pasiskaitykit Vikipedijoj. Kai atsidarys.

Prie protesto taip pat prisijungė…

Blogorama

Aš – blogas žmogus. Retai kada darau gerus darbus ar sakau gražius žodžius. Jaučiu alergiją rašiniams apie virtuvę, rankdarbius, vaikų priežiūrą, drabužius ar keliones (apie pastarąsias tik iš pavydo). Esu prasta, nerimta ir nenuosekli rašinėtoja. Ir baisingai mėgstu persekioti žmones (socialiniuose tinkluose ir RSS sraute, žinoma): maitinuosi jų kūryba ir mintimis kaip duona kasdienine, tik pasakyti to garsiai nedrįstu. Bet štai ponas Skirtumas (berods iš T raidės) pasišovė atgaivinti naudingą iniciatyvą, vienas kito gyrimo akciją atrakciją. Pagalvojau: blogai – ne kaktusai, nelaistomi vysta, tad gal ir aš šliūkštelėsiu lašelį kitą malonaus žodžio. Taigi…

Pradėkim nuo dinozaurų

Didžiausias iš jų – Rokiškis, kuris sakosi esąs žiurkėnas, bet yra kaži koks žvėris ar mažų mažiausiai genetinis mutantas. Sako, sekmadieniais jau renkasi vad. rokiškizmo išpažinėjai, atmintinai besimokantys jo rašinius ir komentarus, kaip poterius. O rašo stipriai (nors, įsivertinęs savo kainą, pastaruoju metu ir retokai).

Beveik tas pats pasakytina ir apie p. Užkalnį, kuris, kaip iš dangaus nusileidęs, pasakė tautai: aš jus atvesiu į doros kelią, ir jūs suprasit, kokie esat menki ir nuodėmingi. Daugiau ir nėra ką pasakyt, nes Užkalnio nemėgt – beveik tas pats, kaip būt neskaičiusiam „Silva rerum“ ar neprenumeruot „Lietuvos ryto“.

Grumlinas, veikiausiai, palėpėje laiko būrelį kinų vaikų, kurie renka informaciją jo puslapiui. Kinietukai mintinai moka visokiausių datų ir dar yra suskirstyti temom: apie citrinas, merginas, dvarus, ir daug ką kita. Kartais parašo ir pats, nes niekas kitas taip ramiai ir solidžiai nepasipasakotų, kaip jo dukrai sekasi visokiose revoliucijose ir riaušėse ar kokias pamokas gavo sudaužęs automobilį.

Ir dar yra Commonsense’ai, bet tie turbūt trigalvis slibinas, o ne dinozaurai. Žiū kažkas ir visą teisybę apie juos parašė. Ne viską suprantu, ką apie verslus kalba, bet autoritetas neginčijamas, kad net Delfi žurnalistai juos cituoja (taip taip), o kai kurie valdininkai ir energetikai dreba pamatę naują jų įrašą Google Reader’y.

Istorikai

Čia dalykas įdomus, nes su istorija mano santykiai nekokie (dulka namie Šapoka ir Davies, tik retsykiais paskaitomi), bet bloguose štai randu, kas man labai patinka.

Kaip šviežiai keptas mokslų daktaras, garbingiausios vietos čia nusipelno Baltasis vaiduoklis. Visi jo juodraščiai vertingi, pastarieji apie sovietmetį ir aukštojo mokslo reformą – ypač.

Vis dėlto, Leo Lenox yra plačiau žinomas, mat net tranzuotojai, pas istoriką mašinon pakliuvę, tikisi su Liūtu susipažint. Bloge (net ir tam kitam, apie muziką) rašo solidžiai ir sklandžiai. Jei randa laiko, temų imas įvairiausių. Bet kur nors kitur sutikę nusišnekėjimais jo už ūsų netampykit – jei blogesnės nuotaikos, išleidžia nagus ir debilus su pasimėgavimu sudrasko.

Pseudoistoriko įrašai – tikri galiūnai tiek turinio, tiek apimties prasme. Bet misija jo – traukt į viešumą istorijos šarlatanus ir negailestingai trypt jų kalbamus kliedesius – verta ypatingos pagarbos.

Pijus lyg ir ne istorikas, bet rašo visokiausias įdomybes apie Viduramžius. Skaitai, stebiesi, žaviesi, negali nustot.

Beje, jaunieji istorikai irgi plunksną moka valdyt. Gal tik ne tokius rimtus dalykus rašo, o savo erasmus įspūdžius smagiai papasakoja. Ir nostalgiją mano metams užusieny kelia…

Įžymybės

Liudvikas Andriulis, berods, kažkur slaptą tinklaraštį kurpia, bet geriausiai yra žinomas siauruose ratuose (vėlgi, Skirtumas blogoramoje puikiai išbraižęs planus, kur jį rasti). Net pats Užkalnis nepraleidžia progos tuo pasinaudot ir pasimaudyt jo šlovės spinduliuose: ne veltui du iš trijų (anot Poko) populiariausių tekstų jo protokoluose Liudviko klaviatūra rašyti.

Egidijus Nasevičius, iš pirmo žvilgsnio, asmenybė susitrejinusi: ir rimtom temom pankuoja, ir apie laivus, ir apie kovos menus rašo… Bet jei paskaitysit, kaip jis tą daro, tai suprasit, kad atvejis dar rimtesnis. Jo galvoje telpa daug balsų, ir paslaptis, kaip jis su visais susišneka ir sugeba visus į vieną darnų chorą sulipdyt. Grafomanas iš didžiosios raidės.

Skirtumą kad ir dusyk jau minėjau, negaliu to nepadaryt ir trečią kart. Pati nežinau kodėl, nes tas tai bomžus miške persekioja, tai mėsą doroja, tai dar ką sugalvoja… Bet tai žmogus, kuris sugeba įsiskverbt į Delfi žurnalistų mintis ir įteigt jiems skaičiavimus karštom temom, kad neva jie patys sugalvojo. O tai, pripažinkim, dalykas retas.

Kleckas yra tikra internetų žvaigždė, buržujus, sutinkamas tik tarp elito atstovų: varškės mėgėjų sambūriuose, mitinguose, baliuose pas pačią Kristiną B.  Teko girdėt, net paskaitas studentam skaito. Dar užsiima visuomeniniu darbu surūšiuodamas interneto šiukšles ir penktadieniais pateikdamas rinkinį gėrybių, kurių darbe geriau nežiūrinėt, o tai prunkšit šefo akivaizdoj (true story). Ai, ir dar laukiu kino teatrų rinkinio, nes naujiem metam sąrašo “ką pažiūrėt“ dar nesu pasidarius…

Dar yra žmonių, kurie parašo ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet ir skaitomi su pasimėgavimu, pasitaupant, kas geriausia.

Domas Mituzas dirba Facebook’e, yra spaudęs ranką B. Obamai ir savo pasakojimu apie Silicio slėnį taip užkabino, kad verta laukti kažko daugiau. Žmogus-pavyzdys.

Vilhelmas Negerovė tekstais taip pat nelepina, bet kai parašo, tai parašo… Pastarąjį kartą stebuklingai apsireiškė per Kūčias.

Kaobanga rašo lengva ranka ir niekada nenuvilia. Apie verslą ir kūrybą.

Dėl Ramūno Urbštavičiaus pavojaus aliarmą turbūt be reikalo paskelbiau – kurį laiką puslapis gal ir neatsidarinėjo, bet dabar žiū – viskas kuo sklandžiausiai. Atradau  jį visai neseniai, kai apie emigrantus parašė. Smagiai, su gera doze ironijos, ir taip visom temom. Tad čiupkit ir skaitykit!

Dizainologas Robertas pateikia visokių įdomybių iš savo stebėjimo lauko. Dalykų, kurių pati nepastebėčiau.

Tas pats pasakytina ir apie vieną temą, į kurią anksčiau dėmesio nekreipiau, kol neužtikau nuostabių blogų… Apie apleistus pastatus įdomybių papasakoja ir nuotraukom dalinasi Apleisti, Nieko naujo ir Miesto vitrina. Vien reportažai apie karstų gamybos cechą ir Šv. Jokūbo ligoninę kokie… Brr.

Ir pabaigai, du saldėsiai apie mergaites ir berniukus, kurie ūpą pakelia, kai visai būna blogai.

Blogas su ženklu No girls allowed pripasakoja visokių teorijų ir istorijų iš flirtavimo srities. Klubinėtojas su literatūrine gyslele.

Paskutinė, bet labai ypatinga – Milda, kurios Vaflis tortas saldus ir netrupa. Panelė graži ir smagi (tiek teatsimenu, kad kažkada nešvankius filmus vienam būrely žiūrėjom), o dar ir rašinėja su gera nuotaika. Angliški intarpai akies beveik nebebado, gal tik mažas geekas mano viduje paprašytų (praėjusių Kalėdų proga…) RSS funkciją susitvarkyt ☺

Tai štai, sekmadieninį gerumo priepuolį tuo ir baigsiu. Ir tikiuos, neįsižeis nei vienas šitaip apibūdintas, o jei kas atras, ko dar neskaitęs, išvis laiminga būsiu…

Nacionaliniai diskutavimo ypatumai

Toks galėtų būti portretas elitinio komentatoriaus, kuriam ir valdžia, ir pinigai, ir pažintys po kojomis. Atitinkama ir kalba, ir povyza. (via Pipedija)

Apie delfių komentatorių florą ir fauną jau tiek kalbėta, kad galėtų būti prirašytos ištisos enciklopedijos. Ši žmonijos rūšis niekada nebus įrašyta į Raudonąją knygą, bet ir didelio pavojaus visuomenei ji nekelia: susitelkę uždaruose portalų rezervatuose, aktyviausi intervale nuo pirmadienio iki penktadienio maždaug tarp 8 ir 17 val., dažniausiai gerkles tokie standartiniai komentatoriai pjaunasi tarpusavyje. Jie bando prisidengti tariamu anonimiškumu, nors dažnai nesunku įvardinti, kokiu adresu žvėryne ar durnyne galima rasti interneto prieigą, o daugiau paskaitinėję atpažinsite vienus ir tuos pačius asmenis.

Kad komentatorių galia yra didelė, įrodo ir tai, jog jų nuomonę pasiskaitinėti mėgsta daug kas – ir dviratininkai mėgėjai, ir diplomuoti fizikai, ir nekenčiamiausi politikai. Tad nieko nuostabaus, kad jų skleidžiami virusai sklinda ir kitur: nuo seno gero pasiūlymo duoti pašnekovui į snukį (kalbantis akis į akį), iki XXI a. žmogaus antrųjų namų – socialinių tinklų. Tik komentavimo liga – ne gripas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o vėžiukas. Šių dienų komentatorius nebūtinai slapstosi po bevardžiu IP adresu, o gali išdidžiai reikštis savo tikruoju vardu ir pavarde. Vis dėlto, nacionaliniai lietuvių diskutavimo ypatumai išlieka tie patys, seni kaip keverzonės viešuosiuose tualetuose, kuriuos kelis čia ir išskirsiu. Gal kam jie netgi pasirodys naudingi, mat yra lengvai pritaikomi tiek turguje, tiek snukiaknygėse, tiek politiniame ringe kylantiems debatams.

1)    Pirmiausia atsipalaiduokite ir jauskitės laisvai – komentaruose galite pasisakyti bet kokia tema. Ir kuo silpniau ją išmanote – tuo geriau, nes jūsų mąstymas nesugadintas mokslo į galvą kalamų klišių, o iš pasąmonės glūdumų kylanti nuomonė yra autentiška ir vienintelė teisinga. Jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių nagrinėjama tema jums neįdomi, nieko tokio – bet kuriuo atveju, galite kalbėti apie tai, kas jums atrodo svarbiau. Formulė labai paprasta: pavyzdžiui, jeigu šnekama apie mokslo slėnio steigimą mieste, pasisakymas apie tai, koks korumpuotas yra vienas ar kitas meras ar koks brangus šiemet šildymas, bus itin relevantiškas ir nuo to tiktai svaresnis. Esama ir universalių, bet kokiame kontekste pritaikomų frazių, kaip antai „Visi jie vagys“, „Prie ruso buvo geriau“, „Kaltas Kubilius“ ir pan.

2)    Galite reikštis ir visuomenei visai nereikšmingais klausimais, bet tik tam, kad pasidalintumėte savo išmintimi ir įkrėstumėte aplink besiganančiai avinų bandai nors šiek tiek smegenų. Tarkime, aptinkate trumpą „pramoginio“ turinio pranešimą apie daugiau ar mažiau visuomenei žinomam asmeniui nutikusį nelaimingą atsitikimą, skyrybas ar kokį kitą reikšmingesnį gyvenimo įvykį.  Tuomet jūsų moralinė pareiga yra viešai paskelbti: i) koks idiotas yra tas, apie kurį rašoma; ii) koks idiotas yra antraštės (nes retai kada tekstas būna solidesnis apimties ar turinio prasme) autorius; iii) koks idiotas gali tai skaityti; iv) koks idiotas gali kometuoti tokį šlamštą. Nes tik taip galima perauklėti neišprusėlius, besidominčius tokiomis nesąmonėmis.

3)    Kalbėdamas pasitikėkite savimi. Venkite tokių abstrakčių formuluočių, kaip „Kobra – ko gero geriausias gėrimas pasaulyje“. Įsivaizduokite, kad sėdite prie raugintais kopūstais ir Frankfurto dešrelėmis nukrauto vokiško stalo, prie kurio kiekvienas jūsų kūno išleistas garsas – patvirtinimas šeimininkei, kokia nusisekusi buvo jos ruošta vakarienė. Ar kad esate senų, laiko patikrintų draugų būryje kasmetiniame baikerių suvažiavime. Lai komentarai liejasi laisvai kaip alus per Jonines, o jums negalioja nei kalbos kultūros, nei moralės, nei jokios kitos normos ir taisyklės.

4)    Sunkioji artilerija įvairaus pobūdžio diskusijose – tai taikymasis į aptariamo teksto ar iškelto klausimo autoriaus asmenines savybes. Į jas atkreipti dėmesį tiesiog būtina. Gali būti, jog dėl tam tikrų priežasčių (pvz., kad paguglinę internete pirštais neužbadytų verslo partneriai ar studentai) jūsų oponento tapatybė nėra žinoma. Tuomet jūs turite moralinę teisę klausti „A kas tu toks, kad man aiškintum? Pavardė, adresas, pareigos?…“ ir tapyti įsivaiduojamą pašnekovo portretą (kompleksuotas, nevykėlis, pasipūtėlis ir kt.). Antroji galimybė – jūs konkrečiai žinote, su kuo turite reikalą. Jei autorius yra gerai žinomas ir didžiai gerbiamas, viešojoje erdvėje kiekvienas oro pagadinimas jo prabangių kvepalų dvelksmu tiesiog pasmerktas sulaukti daugybės pagarbos taškų. Ir priešingai – jei jums asmeniškai autorius nėra simpatiškas, kalbėdamas tai nuolat pabrėžkite. Nevenkite bakstelėti į, jūsų manymu, silpniausias tokio žmogaus vietas. Tarkime, išsisėmus diskusijai apie energetinį saugumą ar filosofiją, visuomet galite griebtis politinės ar lytinės orientacijos šiaudo, apšaukdamas oponentą raudonskūriu,turinčiu nenumaldomų iškrypusių polinkių.

5)    Burkitės su bendraminčiais ir nepamirškite, kad kur jūsų daug, ten jūs – jėga. Riba, ties kuria dar galima išklausyti kiekvieną norintįjį ir diskusiją suvaldyti gongu ribojant pasisakymų laiką – 141 asmuo. Turėkite tai omenyje norėdami užgožti priešingai manančiuosius – tokiu būdu paskandinsite jų silpnus balselius jūsų šutvės pilamų srutų sraute. Nesidrovėkite reikštis visur ir visada, net jei neturite ką pasakyti. Negana to, manoma, kad masiniai sadomazochizmo seansai internete nuramina ir veikia kaip prevencinė priemonė prieš smurtą šeimoje, alkoholizmą ir kitas visuomenės ydas.

Ir pabaigai, kad tekstas neatrodytų toks agresyvus ir piktas, saldi dainuška apie tuščiakalbystę. Mėgstantiems skaityti tarp eilučių.

 

Apie tikrąjį Snukiaknygės veidą

Bent vieną dalyką, kuo Facebook’as pranašesnis už G+’ą, tikrai žinau. Ten yra kačių, kad ir kaip visi jas mėgtų, o aš nekęsčiau. Ir iguanų, ir vėžlių, triušių, šimpanzių, ir ko tik nori. Objektyvumo dėlei prisipažinsiu, kad ir mano šuns anketa tenai randasi (bet ją sukūrė jaunėlis brolis – tikrai tikrai – mokykloj neturėdamas ką veikt per pamoką – ir slaptažodį pamiršo – ir nėra kaip ištrint tos šeimos gėdos). Kodėl žmonės taip elgiasi (o dauguma jų, kaip išaiškėjo, yra suaugę ir rimti, o ne dvylikamečiai jaunieji informatikai), net bijau atsakymą sužinoti, bet ką katės ir Co. veikia internete buvo smalsu, tad ir užsikabinau. Rezultatas – gal ir ne socialinis tyrimas, bet šiokia tokia rašliava ☺

Vardas

Kas pirmiausia kliudo akį aptikus keturkojį taip vadinamoje Snukiaknygėje, tai vardų išmoningumas. Jei kada (neduokdie!) mąstysite ir saviškiui užkurti anketą, štai keturi dėsningumai, pastebėti jau esančiosiose:

a) Svarbiausia yra aiškiai nurodyti, kuriai šeimai – šuninių ar katinių – mokslinėje gyvūnijos klasifikacijoje padaras priskirtinas (nors esti ir šimpanzių, ir graužikų, tačiau išimtys tik patvirtina taisyklę). Aiškiau tariant, šuo jis ar katė, nors iš nuotraukos tai lyg ir turėtų būti aišku. Turiu pagrindo įtarti, jog virtualioje erdvėje toks skiriamasis ženklas atstoja apsiuostymo ceremoniją. Tad kaip tarp dvikojų Veidaknygės naudotojų vyrauja Nežinau, Neturiu ir Nesakysiu pavardes nešiojantieji (ir klysta Statistikos departamentas skelbdamas, kad juos lenkia Kazlauskai, Jankauskai ir Petrauskai), taip tarp keturkojų gausiausios vieno viarslinyko pavarde Katinas (dar žinomo kaip Tokajaus Princas) giminės gretos: rastumėte ir jo pusbrolį Batuotą Katiną, ir pusseserę Katytę Batuotą, ir dėdes Leopoldą ir Lancelotą, senelį Juzikėlį, antros eilės krikšto mamą Katę Vandą, jos nesantuokines dukteris Bjanką ir Piką Šnicelytę Katytes bei daugybę kitų.

b) Turintys kuo pasigirti (kilmingesnieji, žinoma, nes skelbtis esąs “dvarniaška“, “lietuviškasis lenciūginis“ ar “bobikas mišrūnas“ nedrįstų niekas) nepraleidžia progos pasipuikuoti ir savo veislės įmantriu pavadinimu. Tad sutinkame ir vokiečių ar Kaukazo avigalvių, – tpfu! aviganių, – Jorkšyro, rusų, bul-, toi-, jagd- (…) terjerų, haskių, labradorų, mopsų, bokserių ir kokių tik nori velnių. Beje, daugiausia, bent jau mano pastebėjimu, yra taksų. Ir nieko nuostabaus, mat ir žymiausias socialinių tinklų amsius – Marselis iš Taksų giminės. Tačiau šnekama, kad savo ilgą nosį pastaruoju metu labai jau užrietęs jisai: į vakarėlius ir fotosesijas su savo gražuole šeimininke vaikšto, po užusienius važinėja, netgi savo laidą televizijoje turi. Gal net atsisako mokėti už taksi.

c) Norint, kad augintinio vardas skambėtų kaip kalnų krištolo varpelis, labai pravartu pasitelkti į pagalbą deminutyvines žodžių formas ir atgaivinti rimavimo žinias, įgytas pradinėse klasėse. Tokiu būdu gimsta tokie šedevrai, kaip Bianca Biankutė, Džiulė Burbulė, Ėdutė Kėdutė, Fanta Fantulytė, Gintaras Gintarėlis, Haskis Haskiukas, Mišrūniukė Miegaliukė, Murka Murkaitė… Kaip turbūt netrukote pastebėti, kakaviniu kondensuotu pienu sulieto, morengais įdaryto zefyro įspūdis sukuriamas tą patį pakartojus kelis sykius. Šiuo atveju vardo smogiamoji galia slypi ne kokybėje, o kiekybėje saldžių žodelių žodelyčių. Miau.

d) Aišku, pasitaiko ir išimčių, ir kūrybingesnių sprendimų. Tarp mano favoritų – Anfisa Vseolizneova Aya, Bartulencijus Juodas, Bėgislovas ir Marytė Trukdesiai, Cmykas Baudėjas, Dragas Netikėta Laimė, Moliberta Lick’n Love, Pepe Shushikas, Sharka Laukinė Vilkauogė, Snifas Snifalojus, Šyska Katė-Miauskė, Šyza Rutkauskė, Vincentas Pimpadrilis, Wunjo Wundzhensas… Visų nė neišvardinsi!

Gyvenimiška patirtis

Kad ir kokie gražūs pūkuotukų vardai bebūtų, dauguma jų gyvenime yra matę ir šilto, ir šalto. Savo prisiminimais dalinasi Matė Nevidonė:

Malviviendo, arba blogas gyvenimas ispaniškai

Ispanų kalbos nemoku. Ir netgi nemėgstu: man ji asocijuojasi su meksikietiškomis telenovelėmis ir buvusiais triukšmadariais bendrabučio kaimynais iš visų įmanomų Lotynų Amerikos kampų. Tad tai, jog jau beveik peržiūrėjau ispanišką serialą, pačiai atrodo visiška kvailystė. Arba tiesiog naujas veltėdžiavimo būdas, mat rasti seriją su angliškais subtitrais nėra labai paprasta (nors, prisipažinsiu, ieškodama pernelyg ir nesistengiau). Beliko žiūrėt su visokiais prancūziškais ir itališkais vertimais. Nors ką ten suprast – šiuo atveju svarbiausias keiksmažodžių žinių bagažas.

Malviviendo – serialas netradicinis, mat jį mėgėjiškai pradėjo kurti keli bernai. Jie ir vaidina personažus, panašius į save, ir filmuoja, ir montuoja, ir režisuoja. Sako, pirmajai serijai susimetė 40 eurų. Ji dienos šviesą išvydo 2008 m., o šiemet serialas, atgaivintas naujam sezonui, atrodo profesionalesnis ir brangesnis. Atsirado ir rėmėjų – bent jau Nokia ir Ispanijos kultūros ministerija tai tikrai. Bet išlaidos vienam epizodui neviršija 300€, o aktoriai už darbą negauna nė cento. Užtat jau pasirodo televizijose, festivaliuose ir džiaugiasi milijoninėmis peržiūromis YouTube.

Veiksmo vieta – išgalvotas Los Banderilleros kvartalas Sevilijoje, pagrindiniai veikėjai – keturi prietrankos: vienas amžinas studentas, vienas narkotikų prekeivis (vadinamas Kairiarankiu, nes jam viskas slysta iš rankų), vienas luošys, turintis patirties ir kariuomenės, ir kalėjimo, ir santykių su melionais srityse (apie pastaruosius verčiau patylėsiu), o pats neaiškiausias iš keturių kompanijos – nedaug šnekantis kleptomanas, kenčiantis nuo alpulio priepuolių. Seriale daug marichuanos, televizijos parodijų, nusikaltimų, vėlgi marichuanos, prostitučių  ir… na taip, marichuana ten vienas svarbesnių elementų. Vaidyba dažnai silpnoka, scenos ne visada vykusios, bet ir gero humoro daug, ir smagių absurdiškų situacijų, ir trenktų personažų. Man vienas simpatiškiausių – štai šis tikras sveikuolis:

–        Narkotikai? Įmanoma jų atsisakyti! Aš – gyvas to pavyzdys.

–        Vadinasi, anksčiau jūs vartojote?

–        O taip, anksčiau aš buvau įnikęs į kvaišalus… Tik pastaraisiais metais man pradėta dezintoksikacija. Šiandien aš – kitas žmogus. Aš nebesu tas šūdinas narkomanas, kuris neturėjo ateities. Dabar aš jaučiuosi jaunas ir stiprus.

–        Taip taip, matosi.

–        Dabar per dieną nubėgu 5 km, padarau 200 atsispaudimų, 250 atsilenkimų… Ir netgi nusipirkau Ab Rocket treniruoklį, Hula Hoop lanką ir varpos pompą.

–        Jūs – puikus pavyzdys! Taigi, daugiau nebevartojate?

–        Ne, nė truputėlio! Tik kartais, kai padauginu spido, leidžiu sau surūkyti vieną suktinukę, bet tik vieną, ne daugiau. Jei tuo metu neturiu žolės, nieko tokio – išgeriu dezipramino, kurį man išrašė gydytojas. Bet mano jau toks amžius, kad širdis kartais neatlaiko. Jei netyčia atsipalaiduoju per daug, tereikia įtraukti šiek tiek kokaino, kad vėl jausčiausi jaunas. Bet tik vos vos, ant piršto galiuko, nes kokaino aš nemėgstu. Ir dar, kartais sau leidžiu parūkyti truputį heroino. Tai – viskas, nieko čia gi baisaus. Iš esmės, dabar daugiau badausi. Nuoširdžiai sakau, mesti kvaišalus įmanoma. Ypač jaunimui, tereikia būti pasiryžusiam, kaip aš. Aišku, geriausia nė nepradėti…

Pabaigai (kad jau nežinia kokiu būdu įsitraukiau į moterų ir jų išvaizdos temą, kuria rašiau ir vienaip, ir kitaip) – “nugirstas pokalbis“, kaip nuo pat ryto sugadindamas nuotaiką sakydavo vienas laidos vedėjas. Verst neversiu, nepilnamečiams nerekomenduosiu:

–        [T]he ugly ones fuck better than the cute ones, crazy.

–        It makes no difference. I’ve fucked incredible models that were fucking awesome, you know?

–        Yeah, I agree with that there’s no doubt experience is a rank but dude, ugliness and fear… Fear it’s the strongest thing in the world, you know?

–        Fear? What fear?

–        What fear? Fear of… Okay, see. An ugly woman, the more ugly she is and more conscious of her ugliness she is, knows she has little or no chance to repeat that.  A cute one, a normal chick… it’s easy for her to find a bonk in any disco. But that kind of people, dude… An ugly girl is going to sleep with you and maybe someone else who gets fooled. That chick gives it all not because she is going to have few more chances but because it could be the last one. No, fuck it, that’s an urban legend.

–        Yeah, dude. That’s why the best blow job I’ve been given in my life was by that ugly forty year junkie, isn’t it?

–        That wasn’t for being ugly, idiot.

–        Then?

–        Because she didn’t have teeth.

Dvi moterys, dvi istorijos apie mirtį

Dvi tikros istorijos, neraminančios mane pastaruoju metu, kelia tokius pačius šiurpius klausimus, tačiau yra visai tarpusavy nesusijusios. Skiria jas pusšešto tūkstančio kilometrų atstumas tarp Londono ir Niujorko, septynios dešimtys metų, dviejų moterų, apie kurias kalbama, kilmė ir mirties aplinkybės. Bet jųdviejų grožis, apie kurį sklandė legendos, talentai, nelaimingos meilės, žlugusios svajonės ir vienišumo jausmas – labai panašūs. Kas įdomiausia, tos dvi istorijos gan gausiai atspindimos kūryboje, pačiomis įvairiausiomis jos formomis – kaip paveikslas, pjesė, daina ir jos vaizdo klipas, dokumentinis filmas ar netgi interneto svetainė. Taigi, apie abi nelaimėles, Dorothy ir Joyce, ir jų pėdsakus menuose.

"Dorothy Hale savižudybė", Frida Kahlo, 1939 m. (via Wikipedia)

 

Pradžiai – daina, viešumon išleista vos prieš kelias savaites, bet Time jau paskelbta 2011 metų geriausiąja. Skamba ji gal kiek ir per pompastiškai, palyginus su statistiniu pop kūriniu, todėl gal net yra panašesnė į kokią religinę giesmę. Ne mažiau keistas ir dainos vaizdo klipas: ir bažnyčios choras jame matyti, ir voodoo ritualai, galiausiai dar ir mergina nušoka nuo stogo. Bet kol komentatoriai purkštauja ir ginčijasi, ar  juodos spalvos vyrukas su maišu ant galvos, keistų traukulių tampomas ir dar gatvėje merginą persekiojantis, – rasinės diskriminacijos apraiška, ar ne, pamirštamas kitas dalykas. Kas ta mergina juoda suknele, taip gražiai pasitraukianti iš gyvenimo? Ne paslaptis, kad dainuojančioji raudonplaukė Florence Welch – didelė Fridos Kahlo kūrybos gerbėja, jau ir anksčiau iš jos sėmusis įkvėpimo. Šįkart mintį pakuždėjo 1939 m. paveikslas, pasakojantis Dorothy Hale savižudybės istoriją.

Didis Schilleris ir mažas anonsas

Šįkart parašysiu du svarbius dalykus:  geresnį ir blogesnį. Taigi, jei kas įveikė ankstesniąją rašliavą  apie blondines „prie Smetonos“, gal bus atkreipęs dėmesį į pagalbos šauksmą beieškant vieno Šilerio kūrinio, kuris neva turi magišką galią žavint vyrus. Ar bent prieš geras septynias dešimtis metų taip manyta. Tai štai, geroji naujiena: tą slaptą ginklą visą laiką, nė neįtardama jo galios, slėpiau lentynoje. Net esu skaičiusi. Pats Tas eilėraštis „Giesmė apie var̃pą“ – gan ilgokas, tad pacituosiu esmines vietas:

 

Man eilėraštis patiko. Net praktikoj jį jau spėjau išbandyti: jei galvos šiuolaikiniam vyrui ir nesusuka, tai bent akių išsprogdinimo efektą sukelia. O dėmesio atkreipimas nėra toks ir blogas rezultatas, ar ne? Beje, literatūros kritikai sako, jog vaizdingos ir aistringos varpo liejimo scenos – tai žmogaus gyvenimo simbolis. (O dabar interpretuokite kas kaip norite.)

Metas blogajai naujienai. Ar verčiau sakyti blogiškajai? Šis kuklus internetinis kampelis šviežiai dažytom sienom, dar be lempų ir be baldų, džiaugiasi per itin trumpą laiką sulaukęs solidaus triženklio skaičiaus lankytojų. Ir  netgi buvo parekomenduotas ir pareklamuotas! (Turiu pagrindo įtarti, jog prie mažos pergalės prisidėjo ir tai, kad anas tekstas išguglinamas pagal žodžius „nešpėtna blondinė“ – pasirodo, kažkas ir tokių ieško.) Buvau ir pakritikuota, ir pagirta, ir paprašyta parašyti apie Vyrus, tųjų geltonkasių amžininkus – ne jonus, už kurių katrės tekėdavo, o svajonių jaunikius, šių dienų terminais kalbant. Neatsilaikysiu ir pasistengsiu pageidavimą kuo greičiau išpildyti – pažiūrėsim, kas išeis. O gal kada surimtėsiu ir brūkštelsiu komentarą solidesne ir aktualesne tema, pvz. apie „Snukio“ bankus ar Josepho Statkaus show. Bet kol kas ne. Būkite atidūs ☺

Au.

Pastabėlė kelioms savaitėms praėjus. Išaiškėjo, kad blogas – ne kaktusas, nelaistomas liūdi. Tad kol ateis įkvėpimas parašyti ką nors rimtesnio ar smagesnio, pavaišinsiu jį radybomis iš internetų ar kompiuterinėje skrynelėje saugomais rašiniais, jei tik jie nedvelks naftalinu ir pasirodys skaitytini. Pažiūrėsim, kas išeis ☺

Apie blondines “prie Smetonos“

Pradžiai – trumpa priešistorė, iš kur tokios temos randasi ir kodėl jos galėtų būti aktualios. Slėpti nėra ko – pati esu šviesių plaukų, kas dažniausiai būna nebloga privilegija ar nuolaida, bet kartais – ir silpnoji vieta, ir didelis trūkumas. Anekdotai apie blondines, kad ir lėkšti, man visada juokingi. (Esu prastos atminties, tad nė vieno dabar nepapasakosiu, bet ir taip visi bent po tūkstantį tokių yra girdėję.) Prieš porą dienų teko įsivelti į (pusiau) rimtą diskusiją įvairaus plauko visuomenės atstovų klausimu, kurioje vienas mano didžiai gerbiamas žmogus, nestokojantis nei išsilavinimo, nei patirties, tekštelėjo kelis iš piršto laužtus faktus. Trumpas résumé būtų toks:

1. Lietuvoje blondinės kaip barakudos, vyrų pinigų medžiotojos, stereotipas – naujovė, išpopuliarinta “Tralialia“ ir kitų liūdnos baigties projektų.
2. Tarpukario Lietuvoje tebebuvo gajus lietuvaitės kaip “sesės geltonkasės“ įvaizdis, o papirosus Kauno restoranuose traukdavo tik tų laikų tamsiaplaukės, pasižymėjusios prastesne reputacija. Blondinė tuo metu buvo moters kaip mylimosios ir būsimosios vaikų motinos idealas, nesiejamas su jokiomis nuodėmėmis.  (Viena kiek vėliau liūdnai pagarsėjusi idėja, beje, irgi buvo kilusi iš šviesiaplaukių idealizavimo.)
3. Ir išvis, skirtis tarp blondinių ir tamsiaplaukių tuo metu dar neegzistavo, nes dar nebuvo gimusios (ar visu grožiu prisirpusios) Marilyn Monroe ar „Playboy“ merginos, pasaulyje įvykdžiusios blondinių revoliuciją.

„Argumentų“ toje diskusijoje pateikta ir daugiau, o kovos būta aršios, bet nevaisingos. Aš, kaip žmogus, visada besijaučiantis teisus, nepraradau entuziazmo tuos tuščius teiginius sudaužyti į šipulius, todėl nusprendžiau paguglinti apie šviesių plaukų damas tarpukariu. Tema gal kiek išsiplėtė ir persiplėtė, užgriebdama ir vyrų – moterų santykių ir kt. klausimus, bet įdomybių radau ne vieną, tad ta proga jomis ir pasidalinsiu.*

Taigi, Apie blondines prie Smetonos, arba Laikai keičiasi, o žmonės – ne. Blondinės ypač.

Kaip matyti iš iliustracijos, šviesiaplaukė – nuo seno geidžiamas viršelio veidas. (1933 m.)

Apie knygas ir knygų žiurkes

Kaip skaitymas veikia protą ir sielą, per pastarąją savaitę (daugiausia diskusijų G+’e dėka) nemažai kas pamąstė ir permąstė. Ne vienos nuomonės būta, šimtų pritariančių galvų palinksėta. Visa tai – šventa tiesa. Bet kaip veikia kūną – tiesiogiai, ne garantuodamas amžinąjį išganymą – neužmačiau, kad kas būtų paminėjęs. Tad silpnumo akimirkai užėjus nesusilaikysiu ir pasisakysiu.

Knygą skaitantysis – ne vien būsimosios savo laimės kalvis, pragmatiškai (sąmoningai ar ne) kaupiantis informaciją ir patirtį ateičiai. Trumpiausiu bei jautriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, besiformuojant asmenybei (ir kūnui), knyggraužys toli gražu nėra kietuolis, saugantis savo reputaciją trapiame sociume. Jis – knygų žiurkė ir aš žinau, ką tai reiškia.

Aš žinau, ką reiškia slapta nuo tėvų po antklode skaityti per naktis, pačiai sau susigadinti akis. Ne, ir ne todėl, kad mano “tėvai debilai“, kaip pasakytų laimingieji. Būna ir taip, kad vyresniesiems broliams ar seserims ilgą laiką tenka dalintis kambariu su tais, kam miegas žymiai reikalingesnis. Ir pasiseka tokiu atveju tik tuomet, jei yra ką paskaityti balsu, kad mažieji užmigtų su šviesa. O tu užsnūstum tik prašvitus.

Aš žinau, ką reiškia knyga apsiginti kaip skydu, knyga tvoti atgal. (Taip, kad ir kaip barbariškai tai beskambėtų. Bet knyga – kaip geriausias draugas, pasiryžęs viskam.) Ir tikrai niekada nepamiršiu, kaip „knygų žiurkei“ kovojant už vietą po saule lūžta nosis. Ne „kietuoliui“, paaugliukų bandos vadui, o tai, akiniuotai, bet visų mylimai. Skaudžiai lūžta, bet sugyja.

Knyga veikia kūną nuolatos. Ji jaudina: koks svaigus naujos knygos kvapas, koks palengvėjimas (ar nusivylimas) užvertus paskutinį jos puslapį. Knyga kelia adrenaliną: su kokiu nekantrumu mokykloj galima laukti 15 minučių pertraukos, kad įveiktum bent penketą puslapių (jei tik kas tavo knygos nenugvelbs ir nebūsi įtrauktas į vaikiškas gaudynes). Su kokiu pasigardžiavimu galima ryti enciklopedijas, žodynus: straipsnis po straipsnio, žodis po žodžio. Knyga atpalaiduoja, nuramina ir užmigdo.

Ir šiandien kuo puikiausiai žinau, ką reiškia ant gležnų pečių į namus (ir iš jų) tempti dešimtį knygų (kiek biblioteka teleidžia ir kiek į glėbį tetelpa). Ir kaip sunku kraustytis: bet kuo gali lengviau atsikratyti negu knyga. Knygas kaupi ir tempi su savim gyvenimo keliu.

Sunki paauglystė ar liguistas potraukis, pasakysite? Anaiptol, visiškai priešingai! Kas gali labiau apdovanoti žmogų, jei ne knyga:supažindinti su pasauliu, sutvirtinti draugystę, atskleisti meilę? Per trumpus gyvenimo metus dar labai mažai žinių spėjau sukaupti, daug ką jau užmiršau (ar nesugebėjau įsiminti), bet kiekviena knyga veda žingsneliu pirmyn. Ir, svarbiausia, ji suteikia stiprybės – tiek dvasinės, tiek fizinės. Knyga grūdina.