Posts Tagged ‘Lietuva’

Kai raidės nelimpa prie širdies (ir viena prie kitos), o tekstus pasidaro sunku rašyti (nors porą nebaigtų, linksmesnį ir rimtesnį, dar taupau geresnei dienai), žaidžiu su skaičiais. Pažadu, paskutinį kartą. Na, gal dar truputėlį.

Tai štai. Internetuose sklando  vienas iš milijono infografikų (ar yra toks lietuviškas žodis, beje?), kuriame kažkas nepatingėjo ir sugrūdo visus pasaulio gyventojus į kurį nors miestą – pradedant Paryžium, baigiant Singapūru (ne, ne iš tikrųjų, tik pagal tų miestų gyventojų tankumą). Palyginimui, tuos miestus perkėlė vietoje JAV valstijų. Dalykas įdomus, bet kažkas su juo vis tiek ne taip, nes ne tik kad tų valstijų dorai nepažįstu (bent jau aš), bet ir nebuvo nė vieno Lietuvos miesto. Nė vie-no.

Kadangi pasidarė smalsu, o kaipgi atrodytų visa žmonija kuriam nors Lietuvos mieste, prikišau ir savo nagus. Tik žiūrėjau Europos masteliais, geriau pažįstamais (su šiokia tokia paklaida, be abejo), ir štai kas gavosi…

O tankiausiai apgyvendintas Lietuvos miestas (mano nuostabai) yra Panevėžys. Ir jei 7 031 950 000 pasaulio gyventojų (maždaug tokį skaičių tą sekundę, kai žiūrėjau, rodė skaičiuoklė) persikraustytų prie Nevėžio, miestas išsiplėstų per daugiau nei 3 mln. kvadratinių kilometrų, t.y. 20 Europos valstybių. Taigi, principas toks. Ir rezultatas vis vien yra stebėtinas, nes, atrodo, tam Panevėžy žmonės devyniais aukštais vienas ant kito negyvena, ir oro pakvėpuoti yra pakankamai, o ir ta Europa nėra jau tokia neaprėpiamai didelė (ką čia, vos pora valandų lėktuvu), bet šitaip galima būtų sutalpint visus pasaulio gyventojus (tą protu nesuvokiamą milijardinį jų skaičių) vienoj vietoj. Aišku, ilgai neišgyventume (kada vanduo pasibaigtų, turbūt tik minučių klausimas), bet pagalvoti, kokios yra Žemės galimybės (t.y. talpa, cha cha!), juk galima, ar ne?

Įdomumo dėlei (kad kiti miestai neįsižeistų), štai dar penkios glaudžiausiai gyvenamos Lietuvos savivaldybės

…ir visos vienoj vietoj, kad plika akim matytųsi, kuri tankiausia.

Šįsyk trumpai tiek. Gana gana gana žaist su skaičiais, grįžk prie darbų – sau liepiu.

P.S. Atsiprašau už nukąstą Ukrainos kampą, bet geresnio žemėlapio tiesiog patingėjau ieškoti ☺

Kai už lango spindi pirmi pavasario požymiai, o prieš akis kelias dienas iš eilės – vien skaičiukai, į savaitės pabaigą pradeda dėtis keisti dalykai. Statistiniai duomenys pradeda šokti kadrilį ir maišytis tarpusavyje, o galvoje pokši keisčiausios mintys. Tad tai, ką šičia dar tik ketinu paskelbti, prašau vertinti pakankamai (ne)rimtai: juk duomenys, kuriais remiamasi, yra rimti ir patikimi, tik išvados iš mano pačios piršto laužtos.

Tad. Meilė ir ekonomika. Kad reiškiniai panašūs, savaime suprantama: niekas nesidžiaugia, jei kuriame iš jų nesiseka, abiem būdingas ir sezoniškumas, ir nenuspėjamumas, ir įvairaus plauko krizės. Bet jei kas abejoja, kad jiedu vienas kitam dar ir įtaką daro, tegul kalba faktai:

Duomenys Statistikos departamento, Gyventojų registrų centro ir Eurostat'o.

Žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį, plika akim matyti, kad tol, kol šalies ūkio augimas buvo teigiamas ir stabilus, siūbavo tik žmonių santykiai. Tik šie taip pat buvo teigiami: netgi pradėta daugiau tuoktis, negu skirtis. Iki 2008-ųjų, t.y. kriziaus pradžios. Bet čia įvyko dalykas toks įdomus, kad net raudona rodykle pažymėjau: vestuvių varpai skambėjo rečiau lygiai tiek, kiek procentų sumažėjo BVP. Nedaug atsiliko ir skyrybos.

Paaiškinimus tokiam tampriam ryšiui tarp ekonominės ir šeimyninės gerovės galima rasti du. Pirmuoju atveju, stokojant pinigų, kurti šeimos lizdelį noro nebelieka – nesiseka tuomet nei biedniems jaunikiams, nei nuotakoms be kraičio. Juolab, ir trijų dienų baliaus už grašius neiškelsi. Ardyti seno lizdo taip pat neišeina – lėkštes daužyti juk kainuoja, o prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti. Kitas variantas – priešingai, kuo daugiau brandinant šeimyninį gyvenimą (ar jam pasibaigus viską pradedant iš naujo) nuperkama lininių staltiesių bei indų servizų, tuo smagiau aplinkiniams, ypač verslininkams. Nekalbu apie jau minėtąsias lietuviškas tuoktuves, iš kurių lobsta degtinės gamintojai, sodybų nuomotojai ir daug kitų, bei tai, jog įsimylėjęs žmogus prekybvietėse netenka nuovokos ir perka dovanų krūvas keistų daugiau ar mažiau vertingų dalykų (ne, amerikiečiams, Valentino dieną mylimiesiems išleidžiantiems 74 dolerius 12 centų, o naminiams augintiniams – “tik” 4,52, niekad neprilygsime, ir neduokdie). Vienaip ar kitaip, sutiksite, kad poveikis tarp meilės ir ekonomikos yra tiesioginis ir abipusis.

Vadinasi, kad geriau gyventume, reikia daugiau ir mylinčių žmonių, lengviau pasiryžtančių išlaidavimams, ir nelaimingų meilių, kurių dėka daugiau pinigų paliekama kirpyklose ir baruose bei investuojama į raudonus lūpdažius ir lenktyninius automobilius. Šičia, deja, gerų norų nepakanka: bėda ta, kad Lietuvoje trūksta vyrų. Tokia jau posovietinės erdvės šalių dalia, kad stipresnieji čia daugiau rūko, geria tauriųjų (ir nelabai) gėrimų bei anksti (sava ar natūralia valia) pasitraukia iš gyvenimo (prielaidos, kad kai kuriem moterys net ir nerūpi, neminiu, nes ir tos ne visos, kaip sakoma, “normalios”). Žodžiu, kad jau apskaičiuota, jog šimtui lietuvių vyrų tenka 115 moteriškaičių (čia tai bent laimė – penkta vieta pasaulyje! valio!), vadinasi, daugmaž 13 moterų iš šimto gyvenime turi tris pasirinkimo galimybes: a) likti vienišos; b) dalintis tuo vieninteliu su kitomis; c) jo dairytis svetur. Dar baisiau būna vėliau: po vidutinio statistinio vyro mirties (jam sulaukus 67-erių) vidutinė statistinė moteris Lietuvoje gyvena dar 11 metų, o šimtui perkopusių septintąją dešimtį bobučių tenka vos 55 diedukai. Na, o jei kas antra, greičiausiai, yra našlė, pragyvenanti vien iš savo pačios pensijos, nieko keisto, kad randasi šitiek viskuo nepatenkintų grasildų ir siaubūnių, neduodančių ramybės nei giminėms, nei kaimynams.

Tad kaip spręsti vyrų trūkumo problemą? Paprasčiausia pasidairyti svetur. Ir ką mes matom: dešimtuke labiausiai moterų stokojančių valstybių ir Saudo Arabija, ir JAE, ir Kataras, ir kitos panašios… (Ir paaiškinkite jūs man, iš kur kyla legendos apie mažiausiai keturias šeichų žmonas ir 70 pažadėtų mergelių. Statistika kalba ką kita – tose šalyse poliandrija* turėtų būti legalizuota, ne kitaip). Katare, lyg ir nuskriaustame labiausiai, ne tik kad vyrų yra trigubai daugiau, nei moterų, bet dar ir BVP vienam gyventojui tenka didžiausias pasaulyje, net Liuksemburgą pralenkiant. O jei iš sąrašo išbrauktume Vatikaną (kurio gyventojams už moteris yra ir įdomesnių užsiėmimų), porą valstybių, kurių ekonominė gerovė ne tokia ir geroviška, bei Kiniją, kuri niekad ir niekaip (net ir be moterų) nepražus, sąrašas gautųsi tobulas, auksu ir nafta kvepiantis. Ko ne kryptis vienišoms lietuvėms kavalierių dairytis? Tai galėtų būti viena prioritetinių Lietuvos užsienio bei ekonominės politikos sričių, o kartu rinka pažinčių bei kelionių agentūrų veiklai vystyti.

Duomenys Jungtinių Tautų.

Kas būtų, jei idėja virstų realybe? Vilniaus (o gal ir Kauno, kur potencialių nuotakų taip pat netrūksta) oro uostuose atsirastų naujos skrydžių kryptys, klestėtų juvelyrinės parduotuvės, restoranai ir viešbučiai, praturtėjusios žmonos savo pamestinukam vaikam siųstų pervedimus, Lietuvoje išmainysimus į iPadus ir kitus prašmatnius niekniekius. Verslui (ir tarpvalstybiniams santykiams) įsisiūbavus, galima būtų persiorientuoti į vyriausiąsias lietuvaites (po arabišku šydu amžiaus juk nematyti), ir taip neliktų mūsuose nepatenkintų senolių ir vienišų žmonių… Svajonės kaip iš grožio konkurso dalyvės lūpų trauktos (“Noriu, kad baigtųsi ekonominis nuosmukis ir pasaulyje vyrautų meilė”), bet kodėl gi ne?

__________

* Poliandrija, gudriai tariant, tai tokia daugpatystės forma, kai ne vyras gali turėti kelis šeimyninius guolius (kaip esti poliginijoje), bet atvirkščiai. Et, gal net visai įdomu būtų kokį barzdočių haremą pamatyti.

Mea culpa. Ne tik švaistau laiką niekams (kad ir dvidešimties minučių trukmės), bet dar ir leisiu sau čia viešai apie juos paburnoti. Nesakykit, kad neperspėjau. Taigi, daugmaž dviejų savaičių šviežumo bulvarinė laida*, kurios herojė – buvusi lietuvaitė. Saldus balsas anapus kadro pasakoja, kad ji Audronės vardą iškeitusi į Skyylos: prie populiarios degtinės pavadinimo „Skyy“, kurią reklamavo, pridėjo Los Andželo trumpinį „L.A.“. Trumpa ir efektinga. Holivude Skaila gyvena jau trylika metų ir pasididžiuodama pasakoja apie „Playboy“ vakarėlius, kuriuose nedalyvauja, Hefnerį, su kuriuo niekada nedraugavo, rodo namą, kuriame negyvena, bei automobilius, kurie priklauso net ne jos vyrui, bet nuomininkams. Tiek jau to. Ponios veidas sudarkytas ne ką mažiau negu grimasos, kurias pati demonstruoja, o žodynas gerokai skurdesnis negu trejus tik ką stuktelėjusios pyplės, kurią turiu pašonėj. Laužyta lietuvių kalba, praturtinta gausybės angliškų žodžių, išduoda, kad Skyyla lietuviškai jau seniai neturi su kuo pasikalbėti. Tebūnie. Bežiūrint iš pradžių kilo noras bumbėti ir piktintis tokia tuštybe, bet tokiu atveju būčiau apkaltinta pavydu. Juolab piktintis ir nėra kuo, nes tuštutė su tokiu vardu ne tik kad niekad į Lietuvą kojos nebeįkels, bet ir gėdos nedaro – tūkstančiai tokių ir pas mus, ir svetur. Tad bent jau smagiai pasijuokiau – be jokios ironiškos potekstės, kaip ir švelni pasakotojos intonacija.

Kol ilgainiui supratau, kokia toji dama yra žavinga. Elementari kaip pavyzdys vadovėlyje šeštaklasiams, Skaila – lietuviškos svajonės įsikūnijimas. Medus vyrų akims, įkvėpimas lengvai prakusti besiviliančioms merginoms (nepaisant to, kad daugybė jų tuo tikslu sunkiai vargsta, kepenis nuodija burbuliuojančiais gėrimais, o odą – UVA ir UVB spinduliais, bei investuoja į save daug laiko ir pinigų). Žurnalistei susirūpinusiu veidu pašnekovė giriasi, kad tingi dirbti, nes darbas džiovina smegenis ir klausia, kam vargti prie nuobodžių knygų. Čia pat ir dalinasi paslaptimis, kaip sėkmingai rasti turtingą vyrą ar kaip gera būti kieno nors išlaikomai. Smerkite, jeigu norite, bet reikia pripažinti, kad toks nuoširdumas – nuginkluojantis. Pasiekti maksimalų rezultatą minimaliomis priemonėmis. Laimėti loterijoje. Ištekėti. Išvykti. Pasirodyti prieš kitus. Turėti viską čia ir dabar – tokia yra minėtoji svajonė. Ir kad ji „lietuviška“ nebūtinai reiškia, jog yra tinkama tik šiuose šešiasdešimt penkiuose tūkstančiuose kvadratinių kilometrų gyvenantiems ar jau išvykusiems. Tai tariamų pragmatikų, nejaučiančių žemės po kojomis, idealas, lygiai taip pat būdingas ir kokiam trisdešimtmečiui italui, į draugo vestuves važiuojančiam skolintu Ferrari, vilkinčiam prabangų kostiumą, bet vis dar tebegyvenančiam su mama ar, geriausiu atveju, pigiame kambaryje. Jei jo siekiamybė sutampa su tuo, ką kiti mato, tai to ir gana, ir čia Skaila yra tobuliausias pavyzdys, suprastintas (matematikos terminais kalbant) iki minimumo.

Norim gauti daug, įdėję mažai pastangų? Galbūt. Įsivaizduokite aukščio kartelę, kilstelėtą per metrą virš galvos: pačiam peršokti per aukštai, net rankomis nepasieksi, užtat ramiai pražingsniuoti neprisilietus nė plaukeliu – pats tas. Tikslas pasiektas? Ko gero, ne, ir galite dėl to kaltę suversti kam nors, laiku nepadavusiam jums karties ar vietoje nestumtelėjusiam. Kas, kad įsibėgėti derėtų pačiam. Tas „kas nors“ galėtų būti valstybė, kad jau taip nūdieną populiaru ja skųstis, guostis ir nešti uodegą lauk. Ir žinote ką? Emigracija, apie kurią kalbama diena iš dienos, yra vienas geresnių Nepriklausomybės metais mus ištikusių dalykų. Nes vieni nepritaps ir grįš bent kalbą pramokę ir kitokių papročių pamatę, kiti gal ir atitols, bet mažesnę konkurenciją tėvynėje tebesantiems sudarys, o likę yra tokie beraščiai liurbiai, kad kurių velnių jie čia reikalingi kam nors ant sprando sėdėti? Svarbu, kad vilkas sotus ir kaip pats sau atrodo iš šono. Lai dirba angluose (apie jokią karjerą nė neužsimindamas), studijuoja Londone (nesvarbu, ką ir kokioj įstaigoj, svarbu ištarti tą stebuklingą sostinės pavadinimą), o vasarą grįžęs siaubia Palangos kabakus ir nespėjusius iš Lietuvos pabėgti vaišina alum ir čeburekais. Kad tik pats jaučiasi gyvenimu patenkintas.

O gal tą kartelę keliame kam nors kitam, ne sau pačiam? Tada lengva sakyti, kad blogi mokytojai, nes tingiam sūneliui ar dukrelei prieš brandos egzaminus reikia samdyti korepetitorius; gydytojai, nes nieko neprašę į kišenę priima saldainius, gėrimus ar kitas padėkos formas; policininkai, nes atvirkščiai, yra mieliau linkę išrašyti baudą negu vesti derybas dėl ko nors, ant kilimėlio nukritusio; politikai, nes arba rinkimuose išvis nėra reikalo balsuoti, arba veikia principas „nubalsuosiu už durnius, blogiau vis viena nebus“; teisėjai, nes priima ne tuos sprendimus, kurių nori už tvoros susirinkusi gyvenime nė vieno įstatymo neskaičiusi šutvė; žurnalistai, nes vartojame jų sukurtą šlamštą, brukamą žiūrimiausiu laiku matomiausiose vietose, o paskui patys spjaudomės. Ir taip be galo, be krašto. Keliame kokius nors reikalavimus aukščiau esantiems, kai tuo tarpu patys be jokios sąžinės graužaties nešamės namo valdišką popierių, nesusirenkam pėdsakų, su šunim vaikščiodami, ar guodžiame aferistams paskutines kupiūras iš kojinių iškrapščiusiuosius, pamiršdami, kad jie patys ką tik būtų mielai nusižengę įstatymams.

Daug negerovių išvardinau, iš tiesų. Bet prisimenu, kaip pyktelėdavau, kai viena mokytoja blogesnius rašinius už manuosius cituodavo ir netgi siūlydavo kolegoms seminaruose ar kur tai kitur nagrinėti. Iš klaidų mokomasi, o ne gerųjų pavyzdžių, paskui sakė ji, juolab tas klaidas ir įžvelgti reikia mokėti. O gerų dalykų Lietuvoj aš matau daug, ir netgi tūkstanteriopai daugiau, negu blogybių. Yra verslių, smalsių, imlių, atvirų žmonių, ne tik keliančių sau aukštus tikslus, bet ir nebijančių įsibėgėti ir patiems bandyti juos įveikti. O kiauragalvės tuštutės, savo „sėkmės“ istorijomis skleidžiančios primityviausių troškimų kerus (pradedant degtine ir kūniškais geiduliais, baigiant užatlantės ir pinigų žavesiu), von Hagenso metodu pridėjus dar šiek tiek silikono kada nors galėtų keliauti po prekybos centrus, didelį pelną nešdamos ir smalsuolius šviesdamos, kad siekti reikia kažko daugiau. Bet to neprireiks, tikiuosi.

Pabaigai, jei kas tebegalvoja, kad Marijos žemėj lieka vieni nevykėliai, kartelę taip žemai nuleidžiantys, kad ne vien plaukais, bet ir bambom siekia, štai jųjų himnas pasiklausymui. Gal ir ne lengvai gyvenam, bet gan linksmai.

Everybody gets a chance, sako Hasselhoffas.

____________________

* Tiesioginės kokybiškos nuorodos nesugebėjau įdėti (gal ir nereikia), bet siužetą galima rasti čia, 2012-02-13 įraše ties 21:20. Iš bėdos gelbsti ir YouTubė.