Posts Tagged ‘blondinės’

Mea culpa. Ne tik švaistau laiką niekams (kad ir dvidešimties minučių trukmės), bet dar ir leisiu sau čia viešai apie juos paburnoti. Nesakykit, kad neperspėjau. Taigi, daugmaž dviejų savaičių šviežumo bulvarinė laida*, kurios herojė – buvusi lietuvaitė. Saldus balsas anapus kadro pasakoja, kad ji Audronės vardą iškeitusi į Skyylos: prie populiarios degtinės pavadinimo „Skyy“, kurią reklamavo, pridėjo Los Andželo trumpinį „L.A.“. Trumpa ir efektinga. Holivude Skaila gyvena jau trylika metų ir pasididžiuodama pasakoja apie „Playboy“ vakarėlius, kuriuose nedalyvauja, Hefnerį, su kuriuo niekada nedraugavo, rodo namą, kuriame negyvena, bei automobilius, kurie priklauso net ne jos vyrui, bet nuomininkams. Tiek jau to. Ponios veidas sudarkytas ne ką mažiau negu grimasos, kurias pati demonstruoja, o žodynas gerokai skurdesnis negu trejus tik ką stuktelėjusios pyplės, kurią turiu pašonėj. Laužyta lietuvių kalba, praturtinta gausybės angliškų žodžių, išduoda, kad Skyyla lietuviškai jau seniai neturi su kuo pasikalbėti. Tebūnie. Bežiūrint iš pradžių kilo noras bumbėti ir piktintis tokia tuštybe, bet tokiu atveju būčiau apkaltinta pavydu. Juolab piktintis ir nėra kuo, nes tuštutė su tokiu vardu ne tik kad niekad į Lietuvą kojos nebeįkels, bet ir gėdos nedaro – tūkstančiai tokių ir pas mus, ir svetur. Tad bent jau smagiai pasijuokiau – be jokios ironiškos potekstės, kaip ir švelni pasakotojos intonacija.

Kol ilgainiui supratau, kokia toji dama yra žavinga. Elementari kaip pavyzdys vadovėlyje šeštaklasiams, Skaila – lietuviškos svajonės įsikūnijimas. Medus vyrų akims, įkvėpimas lengvai prakusti besiviliančioms merginoms (nepaisant to, kad daugybė jų tuo tikslu sunkiai vargsta, kepenis nuodija burbuliuojančiais gėrimais, o odą – UVA ir UVB spinduliais, bei investuoja į save daug laiko ir pinigų). Žurnalistei susirūpinusiu veidu pašnekovė giriasi, kad tingi dirbti, nes darbas džiovina smegenis ir klausia, kam vargti prie nuobodžių knygų. Čia pat ir dalinasi paslaptimis, kaip sėkmingai rasti turtingą vyrą ar kaip gera būti kieno nors išlaikomai. Smerkite, jeigu norite, bet reikia pripažinti, kad toks nuoširdumas – nuginkluojantis. Pasiekti maksimalų rezultatą minimaliomis priemonėmis. Laimėti loterijoje. Ištekėti. Išvykti. Pasirodyti prieš kitus. Turėti viską čia ir dabar – tokia yra minėtoji svajonė. Ir kad ji „lietuviška“ nebūtinai reiškia, jog yra tinkama tik šiuose šešiasdešimt penkiuose tūkstančiuose kvadratinių kilometrų gyvenantiems ar jau išvykusiems. Tai tariamų pragmatikų, nejaučiančių žemės po kojomis, idealas, lygiai taip pat būdingas ir kokiam trisdešimtmečiui italui, į draugo vestuves važiuojančiam skolintu Ferrari, vilkinčiam prabangų kostiumą, bet vis dar tebegyvenančiam su mama ar, geriausiu atveju, pigiame kambaryje. Jei jo siekiamybė sutampa su tuo, ką kiti mato, tai to ir gana, ir čia Skaila yra tobuliausias pavyzdys, suprastintas (matematikos terminais kalbant) iki minimumo.

Norim gauti daug, įdėję mažai pastangų? Galbūt. Įsivaizduokite aukščio kartelę, kilstelėtą per metrą virš galvos: pačiam peršokti per aukštai, net rankomis nepasieksi, užtat ramiai pražingsniuoti neprisilietus nė plaukeliu – pats tas. Tikslas pasiektas? Ko gero, ne, ir galite dėl to kaltę suversti kam nors, laiku nepadavusiam jums karties ar vietoje nestumtelėjusiam. Kas, kad įsibėgėti derėtų pačiam. Tas „kas nors“ galėtų būti valstybė, kad jau taip nūdieną populiaru ja skųstis, guostis ir nešti uodegą lauk. Ir žinote ką? Emigracija, apie kurią kalbama diena iš dienos, yra vienas geresnių Nepriklausomybės metais mus ištikusių dalykų. Nes vieni nepritaps ir grįš bent kalbą pramokę ir kitokių papročių pamatę, kiti gal ir atitols, bet mažesnę konkurenciją tėvynėje tebesantiems sudarys, o likę yra tokie beraščiai liurbiai, kad kurių velnių jie čia reikalingi kam nors ant sprando sėdėti? Svarbu, kad vilkas sotus ir kaip pats sau atrodo iš šono. Lai dirba angluose (apie jokią karjerą nė neužsimindamas), studijuoja Londone (nesvarbu, ką ir kokioj įstaigoj, svarbu ištarti tą stebuklingą sostinės pavadinimą), o vasarą grįžęs siaubia Palangos kabakus ir nespėjusius iš Lietuvos pabėgti vaišina alum ir čeburekais. Kad tik pats jaučiasi gyvenimu patenkintas.

O gal tą kartelę keliame kam nors kitam, ne sau pačiam? Tada lengva sakyti, kad blogi mokytojai, nes tingiam sūneliui ar dukrelei prieš brandos egzaminus reikia samdyti korepetitorius; gydytojai, nes nieko neprašę į kišenę priima saldainius, gėrimus ar kitas padėkos formas; policininkai, nes atvirkščiai, yra mieliau linkę išrašyti baudą negu vesti derybas dėl ko nors, ant kilimėlio nukritusio; politikai, nes arba rinkimuose išvis nėra reikalo balsuoti, arba veikia principas „nubalsuosiu už durnius, blogiau vis viena nebus“; teisėjai, nes priima ne tuos sprendimus, kurių nori už tvoros susirinkusi gyvenime nė vieno įstatymo neskaičiusi šutvė; žurnalistai, nes vartojame jų sukurtą šlamštą, brukamą žiūrimiausiu laiku matomiausiose vietose, o paskui patys spjaudomės. Ir taip be galo, be krašto. Keliame kokius nors reikalavimus aukščiau esantiems, kai tuo tarpu patys be jokios sąžinės graužaties nešamės namo valdišką popierių, nesusirenkam pėdsakų, su šunim vaikščiodami, ar guodžiame aferistams paskutines kupiūras iš kojinių iškrapščiusiuosius, pamiršdami, kad jie patys ką tik būtų mielai nusižengę įstatymams.

Daug negerovių išvardinau, iš tiesų. Bet prisimenu, kaip pyktelėdavau, kai viena mokytoja blogesnius rašinius už manuosius cituodavo ir netgi siūlydavo kolegoms seminaruose ar kur tai kitur nagrinėti. Iš klaidų mokomasi, o ne gerųjų pavyzdžių, paskui sakė ji, juolab tas klaidas ir įžvelgti reikia mokėti. O gerų dalykų Lietuvoj aš matau daug, ir netgi tūkstanteriopai daugiau, negu blogybių. Yra verslių, smalsių, imlių, atvirų žmonių, ne tik keliančių sau aukštus tikslus, bet ir nebijančių įsibėgėti ir patiems bandyti juos įveikti. O kiauragalvės tuštutės, savo „sėkmės“ istorijomis skleidžiančios primityviausių troškimų kerus (pradedant degtine ir kūniškais geiduliais, baigiant užatlantės ir pinigų žavesiu), von Hagenso metodu pridėjus dar šiek tiek silikono kada nors galėtų keliauti po prekybos centrus, didelį pelną nešdamos ir smalsuolius šviesdamos, kad siekti reikia kažko daugiau. Bet to neprireiks, tikiuosi.

Pabaigai, jei kas tebegalvoja, kad Marijos žemėj lieka vieni nevykėliai, kartelę taip žemai nuleidžiantys, kad ne vien plaukais, bet ir bambom siekia, štai jųjų himnas pasiklausymui. Gal ir ne lengvai gyvenam, bet gan linksmai.

Everybody gets a chance, sako Hasselhoffas.

____________________

* Tiesioginės kokybiškos nuorodos nesugebėjau įdėti (gal ir nereikia), bet siužetą galima rasti čia, 2012-02-13 įraše ties 21:20. Iš bėdos gelbsti ir YouTubė.

Reklama

Pradžiai – trumpa priešistorė, iš kur tokios temos randasi ir kodėl jos galėtų būti aktualios. Slėpti nėra ko – pati esu šviesių plaukų, kas dažniausiai būna nebloga privilegija ar nuolaida, bet kartais – ir silpnoji vieta, ir didelis trūkumas. Anekdotai apie blondines, kad ir lėkšti, man visada juokingi. (Esu prastos atminties, tad nė vieno dabar nepapasakosiu, bet ir taip visi bent po tūkstantį tokių yra girdėję.) Prieš porą dienų teko įsivelti į (pusiau) rimtą diskusiją įvairaus plauko visuomenės atstovų klausimu, kurioje vienas mano didžiai gerbiamas žmogus, nestokojantis nei išsilavinimo, nei patirties, tekštelėjo kelis iš piršto laužtus faktus. Trumpas résumé būtų toks:

  1. Lietuvoje blondinės kaip barakudos, vyrų pinigų medžiotojos, stereotipas – naujovė, išpopuliarinta “Tralialia“ ir kitų liūdnos baigties projektų.
  2. Tarpukario Lietuvoje tebebuvo gajus lietuvaitės kaip “sesės geltonkasės“ įvaizdis, o papirosus Kauno restoranuose traukdavo tik tų laikų tamsiaplaukės, pasižymėjusios prastesne reputacija. Blondinė tuo metu buvo moters kaip mylimosios ir būsimosios vaikų motinos idealas, nesiejamas su jokiomis nuodėmėmis.  (Viena kiek vėliau liūdnai pagarsėjusi idėja, beje, irgi buvo kilusi iš šviesiaplaukių idealizavimo.)
  3. Ir išvis, skirtis tarp blondinių ir tamsiaplaukių tuo metu dar neegzistavo, nes dar nebuvo gimusios (ar visu grožiu prisirpusios) Marilyn Monroe ar „Playboy“ merginos, pasaulyje įvykdžiusios blondinių revoliuciją.

„Argumentų“ toje diskusijoje pateikta ir daugiau, o kovos būta aršios, bet nevaisingos. Aš, kaip žmogus, visada besijaučiantis teisus, nepraradau entuziazmo tuos tuščius teiginius sudaužyti į šipulius, todėl nusprendžiau paguglinti apie šviesių plaukų damas tarpukariu. Tema gal kiek išsiplėtė ir persiplėtė, užgriebdama ir vyrų – moterų santykių ir kt. klausimus, bet įdomybių radau ne vieną, tad ta proga jomis ir pasidalinsiu.*

Taigi, Apie blondines prie Smetonos, arba Laikai keičiasi, o žmonės – ne. Blondinės ypač.

Kaip matyti iš iliustracijos, šviesiaplaukė – nuo seno geidžiamas viršelio veidas. (1933 m.) (daugiau…)