Archive for the ‘Lightweight (nuoširdieji)’ Category

Tiesą pasakius, ši vėliava prie mano stiliaus visai nedera: per daug bling bling. Bet kur dingsi.

Nes madinga anglietuviškai rašyti, o su mada eiti koja kojon turėtų gera būti. Na, kaip kam. Stilius gi žymiai patvaresnis dalykas.

Madinga dabar ir kalbėti apie tinklaraštininkų stilių, vienam kitą pagirti ir apdovanoti įsivaizduojamais prizais. (Taip, yra ir opesnių temų, plačiai paplitusių, bet joms jaučiuos šiuo metu stokojanti laiko ir rimtumo, tad gal kitąsyk.) Kukliai prisipažinsiu irgi gavusi tokį prizą, ir gražų apibūdinimą, ir įpareigojimą taip pat prisidėti, tad kur jau dingsi. Nors nežinau, kur čia pavyko įžvelgti stilių… Kažkas ne taip. Juk norėčiau turėti kietą slapyvardį (ko gero, vyrišką), rašyti trumpiau, aiškiau, šmaikščiau, dažniau ir rimčiau. Gal dar ne vėlu, ką?

Ta pačia proga turėčiau surašyti septynis keistus dalykus apie save ir nominuoti bent penkis vertus dalyvauti akcijoje atrakcijoje. Rašymas apie save kiek primena mokyklinius prisiminimų sąsiuvinius, tad apie vaikystę daugiausia ir parašiau, dėl ko susigėdau ir sukeičiau žaidimo punktus vietom. Tegul kiti stilingi būna labiau pagerbti, o apie mane neatsiras nepatingėjusio perskaityti. Ir apdovanojimai tęsis, kol neliks Lietuvoj blogo, tarp stilingų nepaminėto. Bendruomeniškiausia iniciatyva, kokią tik galima sugalvoti!

Apie stilinguosius ir žavinguosius

Daugumą (kad ir toli gražu ne visus) nuolat skaitomų tinklaraščių surašiau sausį blogoramoje, kartotis nenoriu, tad šįkart pagalvojau šiek tiek kitaip. Ne apie puslapio turinį, bet apie formą. Ir apie išskirtinius autorius bei jų rašymo stilių, kurį būtų lengva atpažinti (selebričius atmetus). Taigi voilà!

  • Romas Sadauskas (dargi, sako, ir Kvietkevičius) bent jau man – vienas didžiausių praėjusių metų internetinių atradimų. Rašo ne vien apie Druskininkų, bet ir visos Lietuvos reikalus, kurie iš šono geriau matyti. Kad ir kur ir ką bepasakytų, visada pataiko į dešimtuką, nes humoro jausmą turi auksinį. Sakinį baigia padėdamas tašką, o ne šypsenėlę, kurios liga ir aš, ir daugelis kitų, deja, dar sergame.
  • Priekabus bambeklis nėra nei toks priekabus, nei daug bamba. Netgi priešingai – dalinasi taikliais pastebėjimais, kokių nesąmonių mažaraščiai prirašinėja. Be kalbajobiško kabinėjimosi. Džiaugiasi kamšomos mano išsilavinimo spragos, o G+`e vyrija bambekliu, dar žinomu kaip Algis, didžiuojasi ir gal net pavydi. Gerų darbų žmogus.
  • Skirmantas Tumelis visur spėja dalyvauti ir blogosferos žvaigžde tapo neįtikėtinai staigiai. Stilių turi, ir gal net ne supertėtišką, o pramuštgalvišką. Kalbama, tai jis tvirtu kumščiu žiebė nosin Skirtumui, nuo ko jis ligi šiol neatsipeikėja, ir ne be reikalo. Pastarasis pernai, pamenu, visur guodės, kad stilingojo prizo negavo, tai taip jam ir reikia.
  • VU gidas pastaruoju metu pasipildo nepadoriai retai, ir man labai liūdna, ir buvau jį beveik ir pamiršusi, tai dabar bent senus įrašus peržiūrėjau. Nupučia dulkes nuo Universiteto ir Vilniaus prisiminimų. Klasika amžinai stilinga.
  • Leo Lenox, atleiskite, leisiu sau paminėti darkart. Tai štai, šitas puslapis yra pramąstytas kaip dailioji WordPress’o Château tema. Tekstas pirmiausia pasitinka prieangyje, kur sužinai, apie ką bus kalba, tada gali užsileisti muzikinį  (ar kokį kitokį) foną, kuris paprastai būna visai į temą, užsidegti žvakes, patogiai įsitaisyti ir tik tada skaityti. Parodykit dar bent vieną puslapį, kur taip branginamas skaitymas.
  • Būtinų būtiniausiai turiu paminėti Petrą, kuris negaili raidžių, bet rašo vaizdingai ir savu šmaikščiu stiliumi. Pakelia ūpą. Dabar pažadėjo reikštis dažniau, tai paraginkime ir laikykime pirštus sukryžiuotus.
  • Galiausiai, specialus prizas atitenka Rokiškiui už šį tipografinį šedevrą. Smagiausias ir dailiausias raštas, kokį tik yra tekę matyti!
Septyni (beveik) niekam nežinomi dalykai apie mane:

1)    Sako, turiu daug paslapčių. Nesuprantu. Na taip, gal penketą metų niekam neišsidaviau, kad užaugau garbanė, kol per išleistuves ne visi mane pažino. Dabar dažniausiai iš garbanų ir atpažįsta. Na taip, tik verčiausieji sužino, kad mėgstu (gal net moku) gaminti maistą. Kitaip nebūna lengva atsikratyti draugiškai nusiteikusių vyriokų. Na taip, gal ir apie tai, kad bandau čia rašinėti labai mažai kas iš tikrų pažįstamų žino. Kas nėra blogai, nes antrąkart (!) Rokiškio paminėta sulaukiau žinučių „Čia apie tave?!“ ir sužinojau, kas vertas pagarbos, nes Rabinovičių skaito.

2)    Iš siaubingo vaiko išaugau (nepasikuklinsiu) visai normalus žmogus. Tiesą sakant, tėvams bėdų pridariau dar prieš gimdama, mat klinikose mamos med. kortelė buvo supainiota su moters panašia pavarde, besilaukusios vaiko dviem galvom (ar kaip tai panašiai nelaimingo). Gydytojų konsiliumas nusprendė mano gimimą pagreitint replėmis (nuo to laiko, taigi ilgiau nei visą gyvenimą, nepasitikiu visais šios profesijos atstovais, taigi ir puse savo giminės). Laimei, mamos širdis nemelavo, tiesa išaiškėjo ir gimiau sveikutėlė. Penktadienį, tryliktą, per pilnatį.

3)    Esu pelėda iki kaulų smegenų. Šią savaitę netgi galiu sau leisti prabangą eiti miegoti jau gerokai prašvitus ir keltis vidurdienį (Niujorke dabar turbūt būtų pats tas). Darbingiausios valandos, per kurias daugiausia perskaitoma, parašoma ir sugalvojama  – sutemus, ir jei nėra kitos išeities, miegodama normalių žmonių ritmu kankinuos, kalbu ir vaikštau per miegus. Nors laukan esu išėjus tik kartą. Su bendrabučio sargu prancūzu tąsyk pasikalbėjau lietuviškai.

4)    Nepaisant pelėdiškos prigimties, turiu klaikiausią vaikystės kolekciją, kokią tik galima įsivaizduoti – pelių. Kažkada bandžiau skaičiuoti, tai užstrigau ties penkiais šimtais eksponatų. Dabar kolekciją slepiu ir niekam neprasitariu, o dar ir šuo su pyple paslaugiai darbuojas, po truputį viską naikindami. O pradėjo ji pildytis prieš dvi dešimtis metų, tėčiui iš užjūrio parvežus vieną pliušinį žaislą. Man patiko, visiem patiko, kad man patiko, tai ir pradėjau gauti visom įmanomom progom tuos graužikus. Nuo giminių, draugų, keliautojų, kurių net nepažįstu. Labai lengva jiems dovanas rinkt buvo tuo metu, matot, o ir aš kažkuo į pelę panaši. Na nieko sau! Niekada taip nesišaipykit iš savo vaikų, šiukštu ne. Ir nedovanokit man pelių.

5)    Nekenčiu sporto (tiek savęs kankinimo, tiek kurios nors sporto šakos garbinimo). Pradėjau mėgti Kauną. Bijau vandens telkinių. Nesu kasus bulvių, niekad iš arti nemačiau karvės ar kiaulės. Nevalgau balto šokolado, „braškių“ skonio pieno produktų (kurių skonis nieko bendro su braškėmis neturi), negeriu arbatos su pienu. Fu. Labai lengvai pametu galvą. Labai.

6)    Turiu skraidantį šunį, kuris įprastai tėra per sprindį nuo žemės, bet moka šoktelt smarkiai virš metro. Taip hop hop iš vietos stačiu kampu ir jau gerokai virš stalo. Fokuso priežastys – ekonominės, politinės ir kultūrinės (nejuokauju). Kaimynystėje esančios ambasados dėka: dar prieš keletą metų vizos prisireikę į ją keliskart per savaitę rinkdavos mašinų perpardavinėtojai iš Kazachstano. Nuo paryčių jų jau būdavo nemaža minia (dažnas automobily ir nakvodavo). Visi tokio pat veido, ūgio ir vienodais  dryžuotais megztiniais, vyrai prie verslo, triukšmingi ir alkani. Maximoj šalia pirkdavo vištos ketvirčius (kam Islamas kiaulienos neleido, kam – kaina, įtariu) ir gatvėj puotaudavo, tokiu būdu paįvairindami dažną pasivaikščiojimą su keturkoju. Jam – gardumynas, vedžiojančiajam  – pramoga traukiant kaulus iš gerklės (nes kas per daug, tas nesveika, o dar ir pavojingos šuniui tos vištos). Laimei, atėjo krizė, berods ir mokesčių bei vizų sistemos pasikeitė, tad kazachų neliko nė kvapo. Užtat taksas iš toliausiai tą paukštį užuodęs džiūgauja ir pradeda skraidyt, man gėdą darydamas.

7)    Keletą kartų geranoriai žmonės bandė pataisyti, kad „netaip“ turėtų būti rašoma dviem žodžiais. Ačiū, žinau. Bet neblogai skamba: žiūri, kažkas lyg ir ne taip parašyta. Beveik kalambūras. Nors negaliu pakęsti klaidų (tik savos kartais būna mielos). Be to, argi nematot, kad „ne“ ir „taip“ vienam žody – puikiausias apibūdinimas chroniškiems neapsisprendėliams? Kaip aš.

Reklama

Kažkas sakė, kad depresija būna prieššventinė, šventinė ir pošventinė. Kaip ir moterys, piktos dėl PMS‘o – Prieš, Per ir Po tam tikrų mėnulio fazių. O kentėt tenka vyrams su dovanom – Kalėdų seneliams, Velykų zuikiams ir kitiems valentinams.

Du liūdnus žmogėnus (prie skirtingų konteinerių, kelių valandų intervale) pastebėjau penktadienį, vasario dešimtą. Nešė abudu lauk žaliaskares – gan nemažas, dailias, iš pažiūros nenubyrėjusias. Pirmasis dar ketino sutalpinti ją dėžėn, bet pamatęs, kad teks laužti ar kitaip grūsti, persigalvojo. Pagarbiai paliko atokiau nuo kitų šiukšlių. Antrasis medelį į sieną atrėmė iškart, jam bandant virsti – nedelsdamas čiupo ir pastatė tvirčiau. Pasivalė pirštines ir lėtai nuėjo. Už dešimties metrų neištvėrė, atsisuko, ir prieš sunkiai nužingsniuodamas toliau, dar spėjo eglutei dovanoti kelių sekundžių tylų žvilgsnį. Tarsi žmona, konkurencijos neatlaikiusi, būtų liepusi atsikratyti užsilikusiu seniai praėjusių Kalėdų atsiminimu. O juk tikrai daugiau nei pusantro mėnesio kartu nugyventa, tiek džiugesio ir spyglių kvapo paskleista.

Mačiau, Lietuvoje yra Smaragdinis (ne šampaninis, burgundiškas ar beaujolais) miestas, kuriame užuovėją rastų sunkiai atsisveikinantys su šventėmis, tarsi laikas būtų sustojęs ties gruodžio dvidešimt penktąja. Kaip ir matytose parduotuvėlėse kažkur Vokietijoje, ištisus metus prekiaujančiose santa klausais, angeliukais ir rudolfais, griežtai atskirtais nuo sodo nykštukų ar rožinių flamingų. Tame mieste eglė tebestovi dar vis, ir dar iš tokių medžiagų pagaminta, kad būtų kuo puikiausiai užkonservuota laike. Virtualiose platybėse yra kampų, kur tą paminklą ilgiausioms praėjusių metų naktims galima stebėti kad ir visą parą. Nors sako, kad technikai ir darbininkams kol kas kibti į darbus per šalta, dar teks palaukti. Blogiausiu atveju, atėjus bedievių šventei, blynų apsivalgiusi minia rėkavimais varydama žiemą iš kiemo kėsinsis padegti tą niekuo dėtą papuošimą. Neduokdie. Tačiau šventės baigėsi, bus kitų.

Kitą šventę pajutau alsuojant į nugarą šeštadienio vakarą. Vienoje jaukiai šurmulingoje Vilniaus vyninėje kaip niekad daug staliukų buvo užgrobę žmonių komplektai: Jis + Ji. Sparčiai tuštėjo vietinės putojančio vyno, kibirėlių ir žvakių atsargos. Smagu stebėt. Vienas vyriškis užsisakė alaus (!), deja, belgiško (!!), ir dar į taurę įpilto (!!!). Liūdnai ir lėtai jį gurkšnojo visą vakarą, tarsi didesnio pažeminimo būt negalėtų. Merginai atiteko visas šampano butelis, kurį ji su malonumu įveikė žymiai greičiau. Taip greit, kad akys pradėjo nevalingai vartytis visomis laikrodžio kryptimis. Panašu, kad abu tikėjosi pasinaudoti paskutine proga užsitikrint, kad vasario keturioliktąją nebūtų vieniši, gal net pasimatymas buvo pirmasis. Bet pokalbis sunkiai mezgėsi, merginos pirštai vis dažniau tiesėsi rašyti žinutes, pudruotis nosį ar tvarkytis nagus. Negelbėjo net dviese pasidalintas užkandis. Linksmiausia dalis prasidėjo tada, kai ant staliuko pasirodė sąskaita už vakarą. Mergina mikliai įsisupo į kailinius ir pamojavusi išbėgo, o vieno likusio vyruko žandikaulis atsidūrė maždaug ties tuščios lėkštės lygmeniu. Kelias minutes susikrimtęs taip sėdėjo, padavėjas net kelis kartus stiebėsi į jį pažiūrėt (juk dar nemaža romantiškai nusiteikusiųjų eilė laukia!). Bandė piniginėj Maironius ir monetas skaičiuot ir vienaip, ir kitaip, kol galiausiai teko traukt banko kortelę ir nuleidus galvą vienam pėdint į -24°C šaltį. Jam, ko gero, Valentino dienos šiemet nebebus. O ir investicija pasirodė niekam tikusi.

Kitas staliukas iš pradžių atrodė pasielgęs gudriau. Pasimatymas dvigubas, išlaidos putojančiam vynui dalinamos per pusę, gal ir pokalbis klostysis lengviau. Iš pradžių taip lyg ir buvo, kol nepasirodė Trečiasis – abiejų vyrukų pažįstamas, netikėtai įžūliai įsitaisęs stalo gale, kaip šeimininkas. Vyriškoji stalo dalis gerokai pralinksmėjo, užsisakė tauresnių gėrimų ir leidosi į kalbas. Įsibrovėlis rodė fokusus su cigarečių pakeliais, mojavo rankomis ir užpūtė žvakes. Viena mergina užsnūdo, kita laikėsi tvirčiau – viena ranka parėmusi galvą žaidė su tuščia taure, kol tarsi nušvitimui atėjus abi susižvalgė, susirinko daiktus ir paliko juos trise. Iš pradžių jie lyg ir nepastebėjo, kol neatkreipė dėmesio į apypilnį butelį kibirėlyje. Paskui, dar būdami drąsūs, pradėjo kalbinti nepažįstamas moteris aplinkui. Rezultato – jokio. Galiausiai pradėjo tarpusavy ginčytis (daugiausia kliuvo Trečiajam, kuris netruko pasišalinti), šampanas atsidūrė konjako taurėse, banknotai nutėkšti ant stalo. Ir išsiskirstė kas sau. Valentino diena gal ir bus, jei tik pavyks merginų akyse užglaistyt situaciją. Gerai bent, kad išlaidos ne veltui – ir pasisėdėta smagiai, ir vynas jų pačių skrandžiuose atsidūrė.

Kas bendro tarp visų šių vaizdelių? Švenčių laukimas. Vieni ilgisi jau praėjusių, kiti gyvena ateinančiųjų nuotaikomis. Kiekvienas pasirenka savo: kam raudonų širdelių ir saldumynų trūkumas pasireiškia (beje, ar čia aš mažai televizorių žiūriu ir prekybcentriuos lankaus, ar šiemet mažai valentininių prekių ir reklamų užderėjo?), kas Nepriklausomybe džiaugias, kas blynais. Ir kad ir kaip madinga sakyt, kad vienos kurios nors „tiesiog negali pakęsti“, kodėl gi nešvęsti? Švęsti taip, kad būtų ko laukti, o praėjus – dar ir turėti ką prisiminti.

Šįkart parašysiu du svarbius dalykus:  geresnį ir blogesnį. Taigi, jei kas įveikė ankstesniąją rašliavą  apie blondines „prie Smetonos“, gal bus atkreipęs dėmesį į pagalbos šauksmą beieškant vieno Šilerio kūrinio, kuris neva turi magišką galią žavint vyrus. Ar bent prieš geras septynias dešimtis metų taip manyta. Tai štai, geroji naujiena: tą slaptą ginklą visą laiką, nė neįtardama jo galios, slėpiau lentynoje. Net esu skaičiusi. Pats Tas eilėraštis „Giesmė apie var̃pą“ – gan ilgokas, tad pacituosiu esmines vietas:

 

Man eilėraštis patiko. Net praktikoj jį jau spėjau išbandyti: jei galvos šiuolaikiniam vyrui ir nesusuka, tai bent akių išsprogdinimo efektą sukelia. O dėmesio atkreipimas nėra toks ir blogas rezultatas, ar ne? Beje, literatūros kritikai sako, jog vaizdingos ir aistringos varpo liejimo scenos – tai žmogaus gyvenimo simbolis. (O dabar interpretuokite kas kaip norite.)

Metas blogajai naujienai. Ar verčiau sakyti blogiškajai? Šis kuklus internetinis kampelis šviežiai dažytom sienom, dar be lempų ir be baldų, džiaugiasi per itin trumpą laiką sulaukęs solidaus triženklio skaičiaus lankytojų. Ir  netgi buvo parekomenduotas ir pareklamuotas! (Turiu pagrindo įtarti, jog prie mažos pergalės prisidėjo ir tai, kad anas tekstas išguglinamas pagal žodžius „nešpėtna blondinė“ – pasirodo, kažkas ir tokių ieško.) Buvau ir pakritikuota, ir pagirta, ir paprašyta parašyti apie Vyrus, tųjų geltonkasių amžininkus – ne jonus, už kurių katrės tekėdavo, o svajonių jaunikius, šių dienų terminais kalbant. Neatsilaikysiu ir pasistengsiu pageidavimą kuo greičiau išpildyti – pažiūrėsim, kas išeis. O gal kada surimtėsiu ir brūkštelsiu komentarą solidesne ir aktualesne tema, pvz. apie „Snukio“ bankus ar Josepho Statkaus show. Bet kol kas ne. Būkite atidūs ☺

Au.

Pastabėlė kelioms savaitėms praėjus. Išaiškėjo, kad blogas – ne kaktusas, nelaistomas liūdi. Tad kol ateis įkvėpimas parašyti ką nors rimtesnio ar smagesnio, pavaišinsiu jį radybomis iš internetų ar kompiuterinėje skrynelėje saugomais rašiniais, jei tik jie nedvelks naftalinu ir pasirodys skaitytini. Pažiūrėsim, kas išeis ☺

Kaip skaitymas veikia protą ir sielą, per pastarąją savaitę (daugiausia diskusijų G+’e dėka) nemažai kas pamąstė ir permąstė. Ne vienos nuomonės būta, šimtų pritariančių galvų palinksėta. Visa tai – šventa tiesa. Bet kaip veikia kūną – tiesiogiai, ne garantuodamas amžinąjį išganymą – neužmačiau, kad kas būtų paminėjęs. Tad silpnumo akimirkai užėjus nesusilaikysiu ir pasisakysiu.

Knygą skaitantysis – ne vien būsimosios savo laimės kalvis, pragmatiškai (sąmoningai ar ne) kaupiantis informaciją ir patirtį ateičiai. Trumpiausiu bei jautriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, besiformuojant asmenybei (ir kūnui), knyggraužys toli gražu nėra kietuolis, saugantis savo reputaciją trapiame sociume. Jis – knygų žiurkė ir aš žinau, ką tai reiškia.

Aš žinau, ką reiškia slapta nuo tėvų po antklode skaityti per naktis, pačiai sau susigadinti akis. Ne, ir ne todėl, kad mano “tėvai debilai“, kaip pasakytų laimingieji. Būna ir taip, kad vyresniesiems broliams ar seserims ilgą laiką tenka dalintis kambariu su tais, kam miegas žymiai reikalingesnis. Ir pasiseka tokiu atveju tik tuomet, jei yra ką paskaityti balsu, kad mažieji užmigtų su šviesa. O tu užsnūstum tik prašvitus.

Aš žinau, ką reiškia knyga apsiginti kaip skydu, knyga tvoti atgal. (Taip, kad ir kaip barbariškai tai beskambėtų. Bet knyga – kaip geriausias draugas, pasiryžęs viskam.) Ir tikrai niekada nepamiršiu, kaip „knygų žiurkei“ kovojant už vietą po saule lūžta nosis. Ne „kietuoliui“, paaugliukų bandos vadui, o tai, akiniuotai, bet visų mylimai. Skaudžiai lūžta, bet sugyja.

Knyga veikia kūną nuolatos. Ji jaudina: koks svaigus naujos knygos kvapas, koks palengvėjimas (ar nusivylimas) užvertus paskutinį jos puslapį. Knyga kelia adrenaliną: su kokiu nekantrumu mokykloj galima laukti 15 minučių pertraukos, kad įveiktum bent penketą puslapių (jei tik kas tavo knygos nenugvelbs ir nebūsi įtrauktas į vaikiškas gaudynes). Su kokiu pasigardžiavimu galima ryti enciklopedijas, žodynus: straipsnis po straipsnio, žodis po žodžio. Knyga atpalaiduoja, nuramina ir užmigdo.

Ir šiandien kuo puikiausiai žinau, ką reiškia ant gležnų pečių į namus (ir iš jų) tempti dešimtį knygų (kiek biblioteka teleidžia ir kiek į glėbį tetelpa). Ir kaip sunku kraustytis: bet kuo gali lengviau atsikratyti negu knyga. Knygas kaupi ir tempi su savim gyvenimo keliu.

Sunki paauglystė ar liguistas potraukis, pasakysite? Anaiptol, visiškai priešingai! Kas gali labiau apdovanoti žmogų, jei ne knyga:supažindinti su pasauliu, sutvirtinti draugystę, atskleisti meilę? Per trumpus gyvenimo metus dar labai mažai žinių spėjau sukaupti, daug ką jau užmiršau (ar nesugebėjau įsiminti), bet kiekviena knyga veda žingsneliu pirmyn. Ir, svarbiausia, ji suteikia stiprybės – tiek dvasinės, tiek fizinės. Knyga grūdina.

Aš nežinau, kaip pradedami rašyti blogai. Ar atsisėdęs prieš baltą kompiuterio ekraną nedrąsiai spaudi klavišus, kaip vaikas, žengiantis pirmuosius žingsnius? Smalsauji, aplinkui atrodo taip nepaprasta ir įdomu, kad nori visko dabar ir čia. Po truputį įsidrąsini, įgauni žinių, atrandi, ko nori, ką gali ir ko tau reikia. Ir rašai. Ar kimbi į internetinį dienoraštį, kai kažkas viduj jau sprogsta, kunkuliuoja ir norisi tai kuo garsiau išsakyti? Esi toks protingas, gyvenime patyręs, kad tavo rašymo stilius aiškus ir sklandus. Žarstaisi sąmoju ir sąsajomimis, gali atsakyti į bet kokį komentarą? Kažkodėl normalus blogeris man atrodo būtent toks: pasikaustęs, drąsus ir įžūlus… O aš būsiu ta pirmoji. Nežinau, ką čia veikiu, bet ir atėjau, kad sužinočiau.

O rašyti įdomu ir reikalinga. Prieš keletą dienų rasta mintis mane įtikino galutinai:

(Kas ta amerikiečių rašytoja keistu vardu ir airiška pavarde, aš nežinau, bet pernelyg ir nesigėdiju.)

Jei kalbi, tai dar nereiškia, kad žinai, apie ką. Jei skaitai, reikia įdėti nemažai pastangų, kad suprastum. Bet jei gebi sklandžiai ir nuosekliai rašyti, vadinasi, esi pakankamai perskaitęs, gebi dėstyti žodžius, o ir mintys tavyje plevena.

Tokia įkvėpta ir baigiu įveikti šį pirmąjį simbolinį įrašą. (Visai nesivaržydama, nes be manęs, esu beveik tikra, vis tiek jo niekas niekada neskaitys.) Apie ką planuoju rašyti, apibrėžti negaliu, nes nieko ir neplanuoju. Bet. Daugiausia mano laiko ryjant tekstus ir domintis pasauliu atima politika, ekonomika ir menai, tai gal tokiose ribose ir mėginsiu įsisprausti. Bet nesu tokia rimta, kad rimtai ir rašyčiau (nesakysiu juk tiesiai šviesiai, kad bijau apsijuokti) – juk kiekvienoje temoje, kiekvienoje problemoje galima aptikti “kabliuką“ ir ištraukti sultingiausią žuvį. Pažvelgti kitaip, nes juk kažkas čia netaip.

Tokiu ritmu ir pradedu žingsniuoti klaviatūros klavišais.