Kai raidės nelimpa prie širdies (ir viena prie kitos), o tekstus pasidaro sunku rašyti (nors porą nebaigtų, linksmesnį ir rimtesnį, dar taupau geresnei dienai), žaidžiu su skaičiais. Pažadu, paskutinį kartą. Na, gal dar truputėlį.

Tai štai. Internetuose sklando  vienas iš milijono infografikų (ar yra toks lietuviškas žodis, beje?), kuriame kažkas nepatingėjo ir sugrūdo visus pasaulio gyventojus į kurį nors miestą – pradedant Paryžium, baigiant Singapūru (ne, ne iš tikrųjų, tik pagal tų miestų gyventojų tankumą). Palyginimui, tuos miestus perkėlė vietoje JAV valstijų. Dalykas įdomus, bet kažkas su juo vis tiek ne taip, nes ne tik kad tų valstijų dorai nepažįstu (bent jau aš), bet ir nebuvo nė vieno Lietuvos miesto. Nė vie-no.

Kadangi pasidarė smalsu, o kaipgi atrodytų visa žmonija kuriam nors Lietuvos mieste, prikišau ir savo nagus. Tik žiūrėjau Europos masteliais, geriau pažįstamais (su šiokia tokia paklaida, be abejo), ir štai kas gavosi…

O tankiausiai apgyvendintas Lietuvos miestas (mano nuostabai) yra Panevėžys. Ir jei 7 031 950 000 pasaulio gyventojų (maždaug tokį skaičių tą sekundę, kai žiūrėjau, rodė skaičiuoklė) persikraustytų prie Nevėžio, miestas išsiplėstų per daugiau nei 3 mln. kvadratinių kilometrų, t.y. 20 Europos valstybių. Taigi, principas toks. Ir rezultatas vis vien yra stebėtinas, nes, atrodo, tam Panevėžy žmonės devyniais aukštais vienas ant kito negyvena, ir oro pakvėpuoti yra pakankamai, o ir ta Europa nėra jau tokia neaprėpiamai didelė (ką čia, vos pora valandų lėktuvu), bet šitaip galima būtų sutalpint visus pasaulio gyventojus (tą protu nesuvokiamą milijardinį jų skaičių) vienoj vietoj. Aišku, ilgai neišgyventume (kada vanduo pasibaigtų, turbūt tik minučių klausimas), bet pagalvoti, kokios yra Žemės galimybės (t.y. talpa, cha cha!), juk galima, ar ne?

Įdomumo dėlei (kad kiti miestai neįsižeistų), štai dar penkios glaudžiausiai gyvenamos Lietuvos savivaldybės

…ir visos vienoj vietoj, kad plika akim matytųsi, kuri tankiausia.

Šįsyk trumpai tiek. Gana gana gana žaist su skaičiais, grįžk prie darbų – sau liepiu.

P.S. Atsiprašau už nukąstą Ukrainos kampą, bet geresnio žemėlapio tiesiog patingėjau ieškoti ☺

Reklama

Aš, žinoma, ne kandidatė į “Mis Lietuva“ karūną, neskirianti Grybauskaitės nuo Kubiliaus, bet su manimi kažkas tikrai ne taip. Kiek besekčiau rimtąsias Lietuvos naujienas, kiek bebūčiau priversta įstatymų perskaityti ar tiesioginių Seimo posėdžių pažiūrėti, kuo toliau (t.y. arčiau numatomų rinkimų spalio 14-ąją), tuo dažniau išlenda koks nors nematytas negirdėtas žmogelis, parlamentaru besąs. Tada tik klausiu savęs: o kas jis toks?!

Greitai permetus akim šimto keturiasdešimties punktų sąrašą, tokių slapukų bent tuzinas man užkliūna. Vienas, du, trys, keturi… (Rinktinė subjektyvi ir atsitiktiniu būdu sudaryta, – aut. past.) Esu tikra, šie ir kiti panašūs viso labo tyliai ir kruopščiai dirba. Meilės nuotykiais negarsėja, vairuodami laikosi kelių eismo taisyklių, su žvaigždėmis nešoka ir nedainuoja, jų nekalbina nei KK2, nei KK3, nei, juo labiau, kokia Rita Miliūtė. Jie dirba taip tyliai, kad net ir seimūnų reitinge pagal visokiausių pasisakymų skaičių (skaičiuojant nuo kadencijos pradžios) užima garbingiausias paskutines vietas. Gal tik, laimei, pagal pateiktų įstatymų projektų skaičių yra nežymiai kruopštesni už plepiuosius*. Bet taip, visuose darbuose ir visose kadencijose būna keistuolių ir veltėdžių, ir šiaip netgi visai ne apie tai norėjau parašyti.

Šis įrašas juk ne apie statistiką ir politiką, o apie išvaizdą ir grožį mūsų Tautos išrinktųjų. Kaip tik bemąstydama, kaip juos nuo paprastų mirtingųjų atskirti, atsitiktinai atkapsčiau prieš porą metų (be abejo, išsisukinėdama nuo skubesnės ir svarbesnės veiklos) žaidusi su programėle, subendravardiklinančia minios žmonių atvaizdus ir sukurpiančia idealų vidutinį portretą. Tad pažvelkit į šiuos du veidus ir atsakykit, kas jie tokie?!

Taip, ko gero, sunku nebuvo. 27 Seimo moterys ir 113 vyrų – lyg ir nepažįstami, bet kažkur matyti. Šypseną spaudžia švelniai ir santūriai, Degutienės stiliumi (ne veltui toji ir pirmininkė). Tad kol programėlėn sukeltų nuotraukų galiojimo laikas nesibaigė, sugrupavus jas pagal esamas frakcijas galima gauti visai įdomių rezultatų ir gal net įžiūrėti, kuo skiriasi darbietis nuo tvarkiečio ar, tarkim, liberalcentristas nuo liberalsąjūdiečio. Tik, deja, apsiriboti daugiausia teko ties Parlamento vyrija – damų tiek mažai ir jos tokios ryškios, kad visas kortas išsyk sumaišo. Įsivaizduokit Oną Valiukevičiūtę kad ir šimto vyrų būry – iškart visi ištirps ir nublanks josios šešėly. Taigi…

Kairieji ir dešinieji

Pradžiai tegu būna tradiciškiausieji. Konservatoriai, kaip matot, ne itin skiriasi nuo Vidurkių Vidurkio (bet natūralu – jų juk daugiausia ir yra). Gal tik ponia panašesnė į krašto apsaugos ministrę, o ne Seimo pirmininkę, o vyras… turi šiek tiek daugiau plaukų.

Socialdemokrato kakta lyg ir aukščiausia iš visų, o plaukai labiausiai nuspalvinti sidabru. Išminties požymiai? Na, neskubėčiau taip teigt. Kaip ten sakoma apie žilę galvoj?..

Liberalieji

Abu liberalai (kairėje – liberalcentristas, dešinėje – liberalsąjūdietis) turi nežymius akinių pėdsakus. Vieno panašesni į Čapliko ar Valinsko, kito – į Steponavičiaus. Daug skaito, matyt. Panašūs, po velnių, gal tik kairysis turi daugiau plaukų, o dešinysis – ryškesnę barzdą aplink lūpas.

Darbingieji ir tvarkingieji

Šitie į partijos idealų portretą nė nepretenduoja (nes abiejų gražiausieji kažkur po Europą bastos), bet vis dėlto, pažiūrėkit į darbietį (tą, kairėje)! Akiniai ir ūsai, cha cha cha! Dešiniojo, pono iš “Tvarkos ir teisingumo“, ūsai netgi ryškesni, bet net nesupaisau, į ką jis man galėtų būti panašus. Buvusį kolūkio pirmininką galbūt.

Likusieji

Na, ir galiausiai, kas liko. Ogi visiškas nesusipratimas. Bent jau kairioji nuotrauka, Krikščionių partiją atspindinti, dvelkia kažkokia psichodelika. Neapibrėžiama ir palaida kaip ir pačios partijos programa – regis, iki kitų rinkimų ims ir išgaruos kaip miražas. Ponas iš mišrios Seimo narių grupės, matomas dešinėje, šypsosi kreivai ir rūgščiai kaip niekas kitas. Gal dėl to, kad niekur kitur nepritapo ar kad vienas Seime, be draugų?

Tai tiek trumpai apie visus. O į ką jums šitie ponai panašūs, kurios akys nuoširdžiausios, o kurios – gudriausios?

__________

* Jei kam netyčia rūpi, tai pasisakymų statistika tūno čia, o pasiūlymų – šičia.

Kai už lango spindi pirmi pavasario požymiai, o prieš akis kelias dienas iš eilės – vien skaičiukai, į savaitės pabaigą pradeda dėtis keisti dalykai. Statistiniai duomenys pradeda šokti kadrilį ir maišytis tarpusavyje, o galvoje pokši keisčiausios mintys. Tad tai, ką šičia dar tik ketinu paskelbti, prašau vertinti pakankamai (ne)rimtai: juk duomenys, kuriais remiamasi, yra rimti ir patikimi, tik išvados iš mano pačios piršto laužtos.

Tad. Meilė ir ekonomika. Kad reiškiniai panašūs, savaime suprantama: niekas nesidžiaugia, jei kuriame iš jų nesiseka, abiem būdingas ir sezoniškumas, ir nenuspėjamumas, ir įvairaus plauko krizės. Bet jei kas abejoja, kad jiedu vienas kitam dar ir įtaką daro, tegul kalba faktai:

Duomenys Statistikos departamento, Gyventojų registrų centro ir Eurostat'o.

Žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį, plika akim matyti, kad tol, kol šalies ūkio augimas buvo teigiamas ir stabilus, siūbavo tik žmonių santykiai. Tik šie taip pat buvo teigiami: netgi pradėta daugiau tuoktis, negu skirtis. Iki 2008-ųjų, t.y. kriziaus pradžios. Bet čia įvyko dalykas toks įdomus, kad net raudona rodykle pažymėjau: vestuvių varpai skambėjo rečiau lygiai tiek, kiek procentų sumažėjo BVP. Nedaug atsiliko ir skyrybos.

Paaiškinimus tokiam tampriam ryšiui tarp ekonominės ir šeimyninės gerovės galima rasti du. Pirmuoju atveju, stokojant pinigų, kurti šeimos lizdelį noro nebelieka – nesiseka tuomet nei biedniems jaunikiams, nei nuotakoms be kraičio. Juolab, ir trijų dienų baliaus už grašius neiškelsi. Ardyti seno lizdo taip pat neišeina – lėkštes daužyti juk kainuoja, o prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti. Kitas variantas – priešingai, kuo daugiau brandinant šeimyninį gyvenimą (ar jam pasibaigus viską pradedant iš naujo) nuperkama lininių staltiesių bei indų servizų, tuo smagiau aplinkiniams, ypač verslininkams. Nekalbu apie jau minėtąsias lietuviškas tuoktuves, iš kurių lobsta degtinės gamintojai, sodybų nuomotojai ir daug kitų, bei tai, jog įsimylėjęs žmogus prekybvietėse netenka nuovokos ir perka dovanų krūvas keistų daugiau ar mažiau vertingų dalykų (ne, amerikiečiams, Valentino dieną mylimiesiems išleidžiantiems 74 dolerius 12 centų, o naminiams augintiniams – “tik“ 4,52, niekad neprilygsime, ir neduokdie). Vienaip ar kitaip, sutiksite, kad poveikis tarp meilės ir ekonomikos yra tiesioginis ir abipusis.

Vadinasi, kad geriau gyventume, reikia daugiau ir mylinčių žmonių, lengviau pasiryžtančių išlaidavimams, ir nelaimingų meilių, kurių dėka daugiau pinigų paliekama kirpyklose ir baruose bei investuojama į raudonus lūpdažius ir lenktyninius automobilius. Šičia, deja, gerų norų nepakanka: bėda ta, kad Lietuvoje trūksta vyrų. Tokia jau posovietinės erdvės šalių dalia, kad stipresnieji čia daugiau rūko, geria tauriųjų (ir nelabai) gėrimų bei anksti (sava ar natūralia valia) pasitraukia iš gyvenimo (prielaidos, kad kai kuriem moterys net ir nerūpi, neminiu, nes ir tos ne visos, kaip sakoma, “normalios“). Žodžiu, kad jau apskaičiuota, jog šimtui lietuvių vyrų tenka 115 moteriškaičių (čia tai bent laimė – penkta vieta pasaulyje! valio!), vadinasi, daugmaž 13 moterų iš šimto gyvenime turi tris pasirinkimo galimybes: a) likti vienišos; b) dalintis tuo vieninteliu su kitomis; c) jo dairytis svetur. Dar baisiau būna vėliau: po vidutinio statistinio vyro mirties (jam sulaukus 67-erių) vidutinė statistinė moteris Lietuvoje gyvena dar 11 metų, o šimtui perkopusių septintąją dešimtį bobučių tenka vos 55 diedukai. Na, o jei kas antra, greičiausiai, yra našlė, pragyvenanti vien iš savo pačios pensijos, nieko keisto, kad randasi šitiek viskuo nepatenkintų grasildų ir siaubūnių, neduodančių ramybės nei giminėms, nei kaimynams.

Tad kaip spręsti vyrų trūkumo problemą? Paprasčiausia pasidairyti svetur. Ir ką mes matom: dešimtuke labiausiai moterų stokojančių valstybių ir Saudo Arabija, ir JAE, ir Kataras, ir kitos panašios… (Ir paaiškinkite jūs man, iš kur kyla legendos apie mažiausiai keturias šeichų žmonas ir 70 pažadėtų mergelių. Statistika kalba ką kita – tose šalyse poliandrija* turėtų būti legalizuota, ne kitaip). Katare, lyg ir nuskriaustame labiausiai, ne tik kad vyrų yra trigubai daugiau, nei moterų, bet dar ir BVP vienam gyventojui tenka didžiausias pasaulyje, net Liuksemburgą pralenkiant. O jei iš sąrašo išbrauktume Vatikaną (kurio gyventojams už moteris yra ir įdomesnių užsiėmimų), porą valstybių, kurių ekonominė gerovė ne tokia ir geroviška, bei Kiniją, kuri niekad ir niekaip (net ir be moterų) nepražus, sąrašas gautųsi tobulas, auksu ir nafta kvepiantis. Ko ne kryptis vienišoms lietuvėms kavalierių dairytis? Tai galėtų būti viena prioritetinių Lietuvos užsienio bei ekonominės politikos sričių, o kartu rinka pažinčių bei kelionių agentūrų veiklai vystyti.

Duomenys Jungtinių Tautų.

Kas būtų, jei idėja virstų realybe? Vilniaus (o gal ir Kauno, kur potencialių nuotakų taip pat netrūksta) oro uostuose atsirastų naujos skrydžių kryptys, klestėtų juvelyrinės parduotuvės, restoranai ir viešbučiai, praturtėjusios žmonos savo pamestinukam vaikam siųstų pervedimus, Lietuvoje išmainysimus į iPadus ir kitus prašmatnius niekniekius. Verslui (ir tarpvalstybiniams santykiams) įsisiūbavus, galima būtų persiorientuoti į vyriausiąsias lietuvaites (po arabišku šydu amžiaus juk nematyti), ir taip neliktų mūsuose nepatenkintų senolių ir vienišų žmonių… Svajonės kaip iš grožio konkurso dalyvės lūpų trauktos (“Noriu, kad baigtųsi ekonominis nuosmukis ir pasaulyje vyrautų meilė“), bet kodėl gi ne?

__________

* Poliandrija, gudriai tariant, tai tokia daugpatystės forma, kai ne vyras gali turėti kelis šeimyninius guolius (kaip esti poliginijoje), bet atvirkščiai. Et, gal net visai įdomu būtų kokį barzdočių haremą pamatyti.

Taip nesakoma, ar ne? Bet savo smagumui prisiminti juk galima, juolab patys šičia neperskaitys, o jei visgi netyčia – tai neatpažins.

Tačiau ko jau ko nekenčiu, tai kai kolektyve yra bobų. Man atrodo, jų būna visur: mokyklose, ligoninėse, savivaldybėse, ministerijose, firmose firmelėse (ką gali žinot apie auto mechanikus, statybininkus ar lazerinių technologijų specialistus, nors, neabejoju, bobų pasitaiko ir tarp jų). Dabar ša, kas rado progą purkštelėti ir įsižeisti. Boba – būtybė be lyties, amžiaus, išsilavinimo ir užimamų pareigų apribojimų. Bobų virusas aptinkamas ir tarp vyriškos lyties atstovų, bet, pripažinkime, pagrindinės jo nešiotojos – moterys. Gal kas septinta, keturiolikta ar dvidešimt pirma, bet ir tiek per akis. Ryškiausi simptomai: 1) geriausias darbas – tas, kuriame stengtis reikia kuo mažiau, gudrumo požymis – gebėjimas išsisukti nuo atsakomybės; 2) įdomiausias darbas – tas, kuriame visada yra ką apkalbėti ir priregzti intrigų; 3) bobų pastangos ir gebėjimai (jų galva) nepelnytai nuvertinami: alga per kukli, pareigos per žemos, todėl meto, kuomet bus galima išeiti užtarnauto poilsio, laukiama kaip išganymo (kad pensija bus per maža – jau kita kalba). Aš per trumpą laiką jau spėjau prisiskinti šiokią tokią puokštę įvairaus plauko personažų, kuriuos šičia ir pamėginsiu geru žodžiu paminėti. Gal net ką nors pavyks atpažinti ar savo karštai-mylimiems-kolegoms pritaikyti.

Nieko asmeniško! Skaityti pilną įrašą »

Mea culpa. Ne tik švaistau laiką niekams (kad ir dvidešimties minučių trukmės), bet dar ir leisiu sau čia viešai apie juos paburnoti. Nesakykit, kad neperspėjau. Taigi, daugmaž dviejų savaičių šviežumo bulvarinė laida*, kurios herojė – buvusi lietuvaitė. Saldus balsas anapus kadro pasakoja, kad ji Audronės vardą iškeitusi į Skyylos: prie populiarios degtinės pavadinimo „Skyy“, kurią reklamavo, pridėjo Los Andželo trumpinį „L.A.“. Trumpa ir efektinga. Holivude Skaila gyvena jau trylika metų ir pasididžiuodama pasakoja apie „Playboy“ vakarėlius, kuriuose nedalyvauja, Hefnerį, su kuriuo niekada nedraugavo, rodo namą, kuriame negyvena, bei automobilius, kurie priklauso net ne jos vyrui, bet nuomininkams. Tiek jau to. Ponios veidas sudarkytas ne ką mažiau negu grimasos, kurias pati demonstruoja, o žodynas gerokai skurdesnis negu trejus tik ką stuktelėjusios pyplės, kurią turiu pašonėj. Laužyta lietuvių kalba, praturtinta gausybės angliškų žodžių, išduoda, kad Skyyla lietuviškai jau seniai neturi su kuo pasikalbėti. Tebūnie. Bežiūrint iš pradžių kilo noras bumbėti ir piktintis tokia tuštybe, bet tokiu atveju būčiau apkaltinta pavydu. Juolab piktintis ir nėra kuo, nes tuštutė su tokiu vardu ne tik kad niekad į Lietuvą kojos nebeįkels, bet ir gėdos nedaro – tūkstančiai tokių ir pas mus, ir svetur. Tad bent jau smagiai pasijuokiau – be jokios ironiškos potekstės, kaip ir švelni pasakotojos intonacija.

Kol ilgainiui supratau, kokia toji dama yra žavinga. Elementari kaip pavyzdys vadovėlyje šeštaklasiams, Skaila – lietuviškos svajonės įsikūnijimas. Medus vyrų akims, įkvėpimas lengvai prakusti besiviliančioms merginoms (nepaisant to, kad daugybė jų tuo tikslu sunkiai vargsta, kepenis nuodija burbuliuojančiais gėrimais, o odą – UVA ir UVB spinduliais, bei investuoja į save daug laiko ir pinigų). Žurnalistei susirūpinusiu veidu pašnekovė giriasi, kad tingi dirbti, nes darbas džiovina smegenis ir klausia, kam vargti prie nuobodžių knygų. Čia pat ir dalinasi paslaptimis, kaip sėkmingai rasti turtingą vyrą ar kaip gera būti kieno nors išlaikomai. Smerkite, jeigu norite, bet reikia pripažinti, kad toks nuoširdumas – nuginkluojantis. Pasiekti maksimalų rezultatą minimaliomis priemonėmis. Laimėti loterijoje. Ištekėti. Išvykti. Pasirodyti prieš kitus. Turėti viską čia ir dabar – tokia yra minėtoji svajonė. Ir kad ji „lietuviška“ nebūtinai reiškia, jog yra tinkama tik šiuose šešiasdešimt penkiuose tūkstančiuose kvadratinių kilometrų gyvenantiems ar jau išvykusiems. Tai tariamų pragmatikų, nejaučiančių žemės po kojomis, idealas, lygiai taip pat būdingas ir kokiam trisdešimtmečiui italui, į draugo vestuves važiuojančiam skolintu Ferrari, vilkinčiam prabangų kostiumą, bet vis dar tebegyvenančiam su mama ar, geriausiu atveju, pigiame kambaryje. Jei jo siekiamybė sutampa su tuo, ką kiti mato, tai to ir gana, ir čia Skaila yra tobuliausias pavyzdys, suprastintas (matematikos terminais kalbant) iki minimumo.

Norim gauti daug, įdėję mažai pastangų? Galbūt. Įsivaizduokite aukščio kartelę, kilstelėtą per metrą virš galvos: pačiam peršokti per aukštai, net rankomis nepasieksi, užtat ramiai pražingsniuoti neprisilietus nė plaukeliu – pats tas. Tikslas pasiektas? Ko gero, ne, ir galite dėl to kaltę suversti kam nors, laiku nepadavusiam jums karties ar vietoje nestumtelėjusiam. Kas, kad įsibėgėti derėtų pačiam. Tas „kas nors“ galėtų būti valstybė, kad jau taip nūdieną populiaru ja skųstis, guostis ir nešti uodegą lauk. Ir žinote ką? Emigracija, apie kurią kalbama diena iš dienos, yra vienas geresnių Nepriklausomybės metais mus ištikusių dalykų. Nes vieni nepritaps ir grįš bent kalbą pramokę ir kitokių papročių pamatę, kiti gal ir atitols, bet mažesnę konkurenciją tėvynėje tebesantiems sudarys, o likę yra tokie beraščiai liurbiai, kad kurių velnių jie čia reikalingi kam nors ant sprando sėdėti? Svarbu, kad vilkas sotus ir kaip pats sau atrodo iš šono. Lai dirba angluose (apie jokią karjerą nė neužsimindamas), studijuoja Londone (nesvarbu, ką ir kokioj įstaigoj, svarbu ištarti tą stebuklingą sostinės pavadinimą), o vasarą grįžęs siaubia Palangos kabakus ir nespėjusius iš Lietuvos pabėgti vaišina alum ir čeburekais. Kad tik pats jaučiasi gyvenimu patenkintas.

O gal tą kartelę keliame kam nors kitam, ne sau pačiam? Tada lengva sakyti, kad blogi mokytojai, nes tingiam sūneliui ar dukrelei prieš brandos egzaminus reikia samdyti korepetitorius; gydytojai, nes nieko neprašę į kišenę priima saldainius, gėrimus ar kitas padėkos formas; policininkai, nes atvirkščiai, yra mieliau linkę išrašyti baudą negu vesti derybas dėl ko nors, ant kilimėlio nukritusio; politikai, nes arba rinkimuose išvis nėra reikalo balsuoti, arba veikia principas „nubalsuosiu už durnius, blogiau vis viena nebus“; teisėjai, nes priima ne tuos sprendimus, kurių nori už tvoros susirinkusi gyvenime nė vieno įstatymo neskaičiusi šutvė; žurnalistai, nes vartojame jų sukurtą šlamštą, brukamą žiūrimiausiu laiku matomiausiose vietose, o paskui patys spjaudomės. Ir taip be galo, be krašto. Keliame kokius nors reikalavimus aukščiau esantiems, kai tuo tarpu patys be jokios sąžinės graužaties nešamės namo valdišką popierių, nesusirenkam pėdsakų, su šunim vaikščiodami, ar guodžiame aferistams paskutines kupiūras iš kojinių iškrapščiusiuosius, pamiršdami, kad jie patys ką tik būtų mielai nusižengę įstatymams.

Daug negerovių išvardinau, iš tiesų. Bet prisimenu, kaip pyktelėdavau, kai viena mokytoja blogesnius rašinius už manuosius cituodavo ir netgi siūlydavo kolegoms seminaruose ar kur tai kitur nagrinėti. Iš klaidų mokomasi, o ne gerųjų pavyzdžių, paskui sakė ji, juolab tas klaidas ir įžvelgti reikia mokėti. O gerų dalykų Lietuvoj aš matau daug, ir netgi tūkstanteriopai daugiau, negu blogybių. Yra verslių, smalsių, imlių, atvirų žmonių, ne tik keliančių sau aukštus tikslus, bet ir nebijančių įsibėgėti ir patiems bandyti juos įveikti. O kiauragalvės tuštutės, savo „sėkmės“ istorijomis skleidžiančios primityviausių troškimų kerus (pradedant degtine ir kūniškais geiduliais, baigiant užatlantės ir pinigų žavesiu), von Hagenso metodu pridėjus dar šiek tiek silikono kada nors galėtų keliauti po prekybos centrus, didelį pelną nešdamos ir smalsuolius šviesdamos, kad siekti reikia kažko daugiau. Bet to neprireiks, tikiuosi.

Pabaigai, jei kas tebegalvoja, kad Marijos žemėj lieka vieni nevykėliai, kartelę taip žemai nuleidžiantys, kad ne vien plaukais, bet ir bambom siekia, štai jųjų himnas pasiklausymui. Gal ir ne lengvai gyvenam, bet gan linksmai.

Everybody gets a chance, sako Hasselhoffas.

____________________

* Tiesioginės kokybiškos nuorodos nesugebėjau įdėti (gal ir nereikia), bet siužetą galima rasti čia, 2012-02-13 įraše ties 21:20. Iš bėdos gelbsti ir YouTubė.

Tiesą pasakius, ši vėliava prie mano stiliaus visai nedera: per daug bling bling. Bet kur dingsi.

Nes madinga anglietuviškai rašyti, o su mada eiti koja kojon turėtų gera būti. Na, kaip kam. Stilius gi žymiai patvaresnis dalykas.

Madinga dabar ir kalbėti apie tinklaraštininkų stilių, vienam kitą pagirti ir apdovanoti įsivaizduojamais prizais. (Taip, yra ir opesnių temų, plačiai paplitusių, bet joms jaučiuos šiuo metu stokojanti laiko ir rimtumo, tad gal kitąsyk.) Kukliai prisipažinsiu irgi gavusi tokį prizą, ir gražų apibūdinimą, ir įpareigojimą taip pat prisidėti, tad kur jau dingsi. Nors nežinau, kur čia pavyko įžvelgti stilių… Kažkas ne taip. Juk norėčiau turėti kietą slapyvardį (ko gero, vyrišką), rašyti trumpiau, aiškiau, šmaikščiau, dažniau ir rimčiau. Gal dar ne vėlu, ką?

Ta pačia proga turėčiau surašyti septynis keistus dalykus apie save ir nominuoti bent penkis vertus dalyvauti akcijoje atrakcijoje. Rašymas apie save kiek primena mokyklinius prisiminimų sąsiuvinius, tad apie vaikystę daugiausia ir parašiau, dėl ko susigėdau ir sukeičiau žaidimo punktus vietom. Tegul kiti stilingi būna labiau pagerbti, o apie mane neatsiras nepatingėjusio perskaityti. Ir apdovanojimai tęsis, kol neliks Lietuvoj blogo, tarp stilingų nepaminėto. Bendruomeniškiausia iniciatyva, kokią tik galima sugalvoti!

Apie stilinguosius ir žavinguosius

Daugumą (kad ir toli gražu ne visus) nuolat skaitomų tinklaraščių surašiau sausį blogoramoje, kartotis nenoriu, tad šįkart pagalvojau šiek tiek kitaip. Ne apie puslapio turinį, bet apie formą. Ir apie išskirtinius autorius bei jų rašymo stilių, kurį būtų lengva atpažinti (selebričius atmetus). Taigi voilà!

  • Romas Sadauskas (dargi, sako, ir Kvietkevičius) bent jau man – vienas didžiausių praėjusių metų internetinių atradimų. Rašo ne vien apie Druskininkų, bet ir visos Lietuvos reikalus, kurie iš šono geriau matyti. Kad ir kur ir ką bepasakytų, visada pataiko į dešimtuką, nes humoro jausmą turi auksinį. Sakinį baigia padėdamas tašką, o ne šypsenėlę, kurios liga ir aš, ir daugelis kitų, deja, dar sergame.
  • Priekabus bambeklis nėra nei toks priekabus, nei daug bamba. Netgi priešingai – dalinasi taikliais pastebėjimais, kokių nesąmonių mažaraščiai prirašinėja. Be kalbajobiško kabinėjimosi. Džiaugiasi kamšomos mano išsilavinimo spragos, o G+`e vyrija bambekliu, dar žinomu kaip Algis, didžiuojasi ir gal net pavydi. Gerų darbų žmogus.
  • Skirmantas Tumelis visur spėja dalyvauti ir blogosferos žvaigžde tapo neįtikėtinai staigiai. Stilių turi, ir gal net ne supertėtišką, o pramuštgalvišką. Kalbama, tai jis tvirtu kumščiu žiebė nosin Skirtumui, nuo ko jis ligi šiol neatsipeikėja, ir ne be reikalo. Pastarasis pernai, pamenu, visur guodės, kad stilingojo prizo negavo, tai taip jam ir reikia.
  • VU gidas pastaruoju metu pasipildo nepadoriai retai, ir man labai liūdna, ir buvau jį beveik ir pamiršusi, tai dabar bent senus įrašus peržiūrėjau. Nupučia dulkes nuo Universiteto ir Vilniaus prisiminimų. Klasika amžinai stilinga.
  • Leo Lenox, atleiskite, leisiu sau paminėti darkart. Tai štai, šitas puslapis yra pramąstytas kaip dailioji WordPress’o Château tema. Tekstas pirmiausia pasitinka prieangyje, kur sužinai, apie ką bus kalba, tada gali užsileisti muzikinį  (ar kokį kitokį) foną, kuris paprastai būna visai į temą, užsidegti žvakes, patogiai įsitaisyti ir tik tada skaityti. Parodykit dar bent vieną puslapį, kur taip branginamas skaitymas.
  • Būtinų būtiniausiai turiu paminėti Petrą, kuris negaili raidžių, bet rašo vaizdingai ir savu šmaikščiu stiliumi. Pakelia ūpą. Dabar pažadėjo reikštis dažniau, tai paraginkime ir laikykime pirštus sukryžiuotus.
  • Galiausiai, specialus prizas atitenka Rokiškiui už šį tipografinį šedevrą. Smagiausias ir dailiausias raštas, kokį tik yra tekę matyti!
Septyni (beveik) niekam nežinomi dalykai apie mane:

1)    Sako, turiu daug paslapčių. Nesuprantu. Na taip, gal penketą metų niekam neišsidaviau, kad užaugau garbanė, kol per išleistuves ne visi mane pažino. Dabar dažniausiai iš garbanų ir atpažįsta. Na taip, tik verčiausieji sužino, kad mėgstu (gal net moku) gaminti maistą. Kitaip nebūna lengva atsikratyti draugiškai nusiteikusių vyriokų. Na taip, gal ir apie tai, kad bandau čia rašinėti labai mažai kas iš tikrų pažįstamų žino. Kas nėra blogai, nes antrąkart (!) Rokiškio paminėta sulaukiau žinučių „Čia apie tave?!“ ir sužinojau, kas vertas pagarbos, nes Rabinovičių skaito.

2)    Iš siaubingo vaiko išaugau (nepasikuklinsiu) visai normalus žmogus. Tiesą sakant, tėvams bėdų pridariau dar prieš gimdama, mat klinikose mamos med. kortelė buvo supainiota su moters panašia pavarde, besilaukusios vaiko dviem galvom (ar kaip tai panašiai nelaimingo). Gydytojų konsiliumas nusprendė mano gimimą pagreitint replėmis (nuo to laiko, taigi ilgiau nei visą gyvenimą, nepasitikiu visais šios profesijos atstovais, taigi ir puse savo giminės). Laimei, mamos širdis nemelavo, tiesa išaiškėjo ir gimiau sveikutėlė. Penktadienį, tryliktą, per pilnatį.

3)    Esu pelėda iki kaulų smegenų. Šią savaitę netgi galiu sau leisti prabangą eiti miegoti jau gerokai prašvitus ir keltis vidurdienį (Niujorke dabar turbūt būtų pats tas). Darbingiausios valandos, per kurias daugiausia perskaitoma, parašoma ir sugalvojama  – sutemus, ir jei nėra kitos išeities, miegodama normalių žmonių ritmu kankinuos, kalbu ir vaikštau per miegus. Nors laukan esu išėjus tik kartą. Su bendrabučio sargu prancūzu tąsyk pasikalbėjau lietuviškai.

4)    Nepaisant pelėdiškos prigimties, turiu klaikiausią vaikystės kolekciją, kokią tik galima įsivaizduoti – pelių. Kažkada bandžiau skaičiuoti, tai užstrigau ties penkiais šimtais eksponatų. Dabar kolekciją slepiu ir niekam neprasitariu, o dar ir šuo su pyple paslaugiai darbuojas, po truputį viską naikindami. O pradėjo ji pildytis prieš dvi dešimtis metų, tėčiui iš užjūrio parvežus vieną pliušinį žaislą. Man patiko, visiem patiko, kad man patiko, tai ir pradėjau gauti visom įmanomom progom tuos graužikus. Nuo giminių, draugų, keliautojų, kurių net nepažįstu. Labai lengva jiems dovanas rinkt buvo tuo metu, matot, o ir aš kažkuo į pelę panaši. Na nieko sau! Niekada taip nesišaipykit iš savo vaikų, šiukštu ne. Ir nedovanokit man pelių.

5)    Nekenčiu sporto (tiek savęs kankinimo, tiek kurios nors sporto šakos garbinimo). Pradėjau mėgti Kauną. Bijau vandens telkinių. Nesu kasus bulvių, niekad iš arti nemačiau karvės ar kiaulės. Nevalgau balto šokolado, „braškių“ skonio pieno produktų (kurių skonis nieko bendro su braškėmis neturi), negeriu arbatos su pienu. Fu. Labai lengvai pametu galvą. Labai.

6)    Turiu skraidantį šunį, kuris įprastai tėra per sprindį nuo žemės, bet moka šoktelt smarkiai virš metro. Taip hop hop iš vietos stačiu kampu ir jau gerokai virš stalo. Fokuso priežastys – ekonominės, politinės ir kultūrinės (nejuokauju). Kaimynystėje esančios ambasados dėka: dar prieš keletą metų vizos prisireikę į ją keliskart per savaitę rinkdavos mašinų perpardavinėtojai iš Kazachstano. Nuo paryčių jų jau būdavo nemaža minia (dažnas automobily ir nakvodavo). Visi tokio pat veido, ūgio ir vienodais  dryžuotais megztiniais, vyrai prie verslo, triukšmingi ir alkani. Maximoj šalia pirkdavo vištos ketvirčius (kam Islamas kiaulienos neleido, kam – kaina, įtariu) ir gatvėj puotaudavo, tokiu būdu paįvairindami dažną pasivaikščiojimą su keturkoju. Jam – gardumynas, vedžiojančiajam  – pramoga traukiant kaulus iš gerklės (nes kas per daug, tas nesveika, o dar ir pavojingos šuniui tos vištos). Laimei, atėjo krizė, berods ir mokesčių bei vizų sistemos pasikeitė, tad kazachų neliko nė kvapo. Užtat taksas iš toliausiai tą paukštį užuodęs džiūgauja ir pradeda skraidyt, man gėdą darydamas.

7)    Keletą kartų geranoriai žmonės bandė pataisyti, kad „netaip“ turėtų būti rašoma dviem žodžiais. Ačiū, žinau. Bet neblogai skamba: žiūri, kažkas lyg ir ne taip parašyta. Beveik kalambūras. Nors negaliu pakęsti klaidų (tik savos kartais būna mielos). Be to, argi nematot, kad „ne“ ir „taip“ vienam žody – puikiausias apibūdinimas chroniškiems neapsisprendėliams? Kaip aš.

Kažkas sakė, kad depresija būna prieššventinė, šventinė ir pošventinė. Kaip ir moterys, piktos dėl PMS‘o – Prieš, Per ir Po tam tikrų mėnulio fazių. O kentėt tenka vyrams su dovanom – Kalėdų seneliams, Velykų zuikiams ir kitiems valentinams.

Du liūdnus žmogėnus (prie skirtingų konteinerių, kelių valandų intervale) pastebėjau penktadienį, vasario dešimtą. Nešė abudu lauk žaliaskares – gan nemažas, dailias, iš pažiūros nenubyrėjusias. Pirmasis dar ketino sutalpinti ją dėžėn, bet pamatęs, kad teks laužti ar kitaip grūsti, persigalvojo. Pagarbiai paliko atokiau nuo kitų šiukšlių. Antrasis medelį į sieną atrėmė iškart, jam bandant virsti – nedelsdamas čiupo ir pastatė tvirčiau. Pasivalė pirštines ir lėtai nuėjo. Už dešimties metrų neištvėrė, atsisuko, ir prieš sunkiai nužingsniuodamas toliau, dar spėjo eglutei dovanoti kelių sekundžių tylų žvilgsnį. Tarsi žmona, konkurencijos neatlaikiusi, būtų liepusi atsikratyti užsilikusiu seniai praėjusių Kalėdų atsiminimu. O juk tikrai daugiau nei pusantro mėnesio kartu nugyventa, tiek džiugesio ir spyglių kvapo paskleista.

Mačiau, Lietuvoje yra Smaragdinis (ne šampaninis, burgundiškas ar beaujolais) miestas, kuriame užuovėją rastų sunkiai atsisveikinantys su šventėmis, tarsi laikas būtų sustojęs ties gruodžio dvidešimt penktąja. Kaip ir matytose parduotuvėlėse kažkur Vokietijoje, ištisus metus prekiaujančiose santa klausais, angeliukais ir rudolfais, griežtai atskirtais nuo sodo nykštukų ar rožinių flamingų. Tame mieste eglė tebestovi dar vis, ir dar iš tokių medžiagų pagaminta, kad būtų kuo puikiausiai užkonservuota laike. Virtualiose platybėse yra kampų, kur tą paminklą ilgiausioms praėjusių metų naktims galima stebėti kad ir visą parą. Nors sako, kad technikai ir darbininkams kol kas kibti į darbus per šalta, dar teks palaukti. Blogiausiu atveju, atėjus bedievių šventei, blynų apsivalgiusi minia rėkavimais varydama žiemą iš kiemo kėsinsis padegti tą niekuo dėtą papuošimą. Neduokdie. Tačiau šventės baigėsi, bus kitų.

Kitą šventę pajutau alsuojant į nugarą šeštadienio vakarą. Vienoje jaukiai šurmulingoje Vilniaus vyninėje kaip niekad daug staliukų buvo užgrobę žmonių komplektai: Jis + Ji. Sparčiai tuštėjo vietinės putojančio vyno, kibirėlių ir žvakių atsargos. Smagu stebėt. Vienas vyriškis užsisakė alaus (!), deja, belgiško (!!), ir dar į taurę įpilto (!!!). Liūdnai ir lėtai jį gurkšnojo visą vakarą, tarsi didesnio pažeminimo būt negalėtų. Merginai atiteko visas šampano butelis, kurį ji su malonumu įveikė žymiai greičiau. Taip greit, kad akys pradėjo nevalingai vartytis visomis laikrodžio kryptimis. Panašu, kad abu tikėjosi pasinaudoti paskutine proga užsitikrint, kad vasario keturioliktąją nebūtų vieniši, gal net pasimatymas buvo pirmasis. Bet pokalbis sunkiai mezgėsi, merginos pirštai vis dažniau tiesėsi rašyti žinutes, pudruotis nosį ar tvarkytis nagus. Negelbėjo net dviese pasidalintas užkandis. Linksmiausia dalis prasidėjo tada, kai ant staliuko pasirodė sąskaita už vakarą. Mergina mikliai įsisupo į kailinius ir pamojavusi išbėgo, o vieno likusio vyruko žandikaulis atsidūrė maždaug ties tuščios lėkštės lygmeniu. Kelias minutes susikrimtęs taip sėdėjo, padavėjas net kelis kartus stiebėsi į jį pažiūrėt (juk dar nemaža romantiškai nusiteikusiųjų eilė laukia!). Bandė piniginėj Maironius ir monetas skaičiuot ir vienaip, ir kitaip, kol galiausiai teko traukt banko kortelę ir nuleidus galvą vienam pėdint į -24°C šaltį. Jam, ko gero, Valentino dienos šiemet nebebus. O ir investicija pasirodė niekam tikusi.

Kitas staliukas iš pradžių atrodė pasielgęs gudriau. Pasimatymas dvigubas, išlaidos putojančiam vynui dalinamos per pusę, gal ir pokalbis klostysis lengviau. Iš pradžių taip lyg ir buvo, kol nepasirodė Trečiasis – abiejų vyrukų pažįstamas, netikėtai įžūliai įsitaisęs stalo gale, kaip šeimininkas. Vyriškoji stalo dalis gerokai pralinksmėjo, užsisakė tauresnių gėrimų ir leidosi į kalbas. Įsibrovėlis rodė fokusus su cigarečių pakeliais, mojavo rankomis ir užpūtė žvakes. Viena mergina užsnūdo, kita laikėsi tvirčiau – viena ranka parėmusi galvą žaidė su tuščia taure, kol tarsi nušvitimui atėjus abi susižvalgė, susirinko daiktus ir paliko juos trise. Iš pradžių jie lyg ir nepastebėjo, kol neatkreipė dėmesio į apypilnį butelį kibirėlyje. Paskui, dar būdami drąsūs, pradėjo kalbinti nepažįstamas moteris aplinkui. Rezultato – jokio. Galiausiai pradėjo tarpusavy ginčytis (daugiausia kliuvo Trečiajam, kuris netruko pasišalinti), šampanas atsidūrė konjako taurėse, banknotai nutėkšti ant stalo. Ir išsiskirstė kas sau. Valentino diena gal ir bus, jei tik pavyks merginų akyse užglaistyt situaciją. Gerai bent, kad išlaidos ne veltui – ir pasisėdėta smagiai, ir vynas jų pačių skrandžiuose atsidūrė.

Kas bendro tarp visų šių vaizdelių? Švenčių laukimas. Vieni ilgisi jau praėjusių, kiti gyvena ateinančiųjų nuotaikomis. Kiekvienas pasirenka savo: kam raudonų širdelių ir saldumynų trūkumas pasireiškia (beje, ar čia aš mažai televizorių žiūriu ir prekybcentriuos lankaus, ar šiemet mažai valentininių prekių ir reklamų užderėjo?), kas Nepriklausomybe džiaugias, kas blynais. Ir kad ir kaip madinga sakyt, kad vienos kurios nors „tiesiog negali pakęsti“, kodėl gi nešvęsti? Švęsti taip, kad būtų ko laukti, o praėjus – dar ir turėti ką prisiminti.

Klausimas, senas kaip pasaulis (t.y. kaip virtualūs ryšiai tarp kompiuterių), o atsakymas į jį visiems aiškus beigi įrašytas enciklopedijose. Norėtųs, kad tai būtų tiesa, nes, žinokite, kartais moterimi internete būti nesmagu. Šiek tiek gėda. Taigi, ir manęs čia nėra: net didžiai gerb. Rokiškis neseniai mane ponu pavadino, kas yra labai didelis įvertinimas ir komplimentas (aišku, nepaisant to, jog kai kurie žmonės paskui nusprendė ir realybėj sau tą leisti, kas jau ne taip džiugina širdį). Padėtį gražiais žodžiais bandė taisyt toji pati Pipedija, ačiū jai, bet tebūnie tiek kalbos apie mane.

Norėjau parašyti apie jas. Gerai jau gerai, apie mus. Moterų internete yra, ir apie tai kadų kadaise jau yra kalbėjusios plačiai žinomos ir mylimos Lietuvos tinklaraštininkės. Netgi nereikia jų toli su žiburiu ieškoti, mat mot. g. internautės  linkusios būriuotis didelėmis gaujomis, sutelktomis pagal interesų sritis. Išskirtinos Virtuvininkių, Rankdarbiautojų, Knygmylių, Skudurinėtojų, Motulių ir kt. grupės, bet apie jas daug pasakyti negaliu, nes retai į jas bepakliūnu. Žinau tik, kad ten dalinamasi mielais ir naudingais dalykais (kaip antai neseniai buvau aptikusi gogel mogel receptą: “1 kiaušinio trynys, 2 ½ a. š. cukraus“). Dailios nuotraukos, raityti šriftai, truputis atgarsių iš gyvenimo ir/ar poezijos. Gražu.

Šioje vietoje norėjau dėti tašką (mitas sugriautas, kompiuteriais naudojasi ne vien vyrai), įdėti šmaikštų paveiksliuką ir atsisveikinti (“butukas, brangiosios, mua mua! :* :@ : )~“; beje, šiame kontekste žodis “butukas“ nieko bendro su nekilnojamuoju turtu neturi), tačiau gūglas įstatė man ragus. Jūs tik pažiūrėkite, kokią iškalbingą bukų žvilgsnių galeriją jis siūlo ieškant moterų internete. Dauguma jų (su plaktuku vienoje rankoje ir pjūklu – kitoje) lygiai taip žvelgtų ir po automobilio kapotu, o vyrai, sako, panašiai atrodo aplinkybių priversti į namus parnešti tyrelės pypliams, skalbimo miltelių ar gydomųjų preparatų. Tarp vaizdelių pirmame puslapyje išsiskiria vos vienas (ne jį pirmąjį jūs pastebėjote? negali būti!), tačiau ir jis šaukte šaukia, kad moterų internete nėra, o jų nuotraukos tėra klastotės. Ką gi…

"Pažiūrėk! Internetas! Įdomu, ar jame galima rast kačių?!" - klausia laimingos akys.

Kaip silpnoji lytis yra rodoma platesniuose už kompiuterio vaizduoklį ekranuose, baisu net pagalvoti. Štai Sandra kažkada vaidino paranojikę programuotoją, bendraujančią tik su kompiuteriu (nes net vienintelis “draugas“ jos nėra matęs, o ir ligonė motina nebeatpažįsta), pasišovusią išgelbėti pasaulį. Tuo pat metu Angelina šią misiją vykdė lakstydama riedučiais su flopiku rankose. Vienas keisčiausių epizodų jos kino karjeroje, ir ne vien dėl bjaurių trumpų plaukų, bet ir dėl to, kad vaidino hakerę. (Beje, 1995-aisiais, kai buvo sukurti abu šie filmai, aš irgi jau buvau pažįstama su kompiuteriu. Netgi turėjau tėčio sukurtą elektroninį paštą ir asmeninę svetainę su katinėliu pagrindiniam puslapy. (Tikrai nežinau, už ką iš manęs šitaip buvo šaipomasi.) Pati viso labo naudodavaus kažkuo panašiu į Paint’ą ir žaisdavau žaidimą, gal tetrį, kur už kiekvieną laimėjimą atsidengdavo eilutė paveikslėlio su nuoga merga. Geri buvo laikai, et. Į mokyklą dar nėjau, beje.) Grįžtant prie filmų, viršūnių viršūnė – švedų šedevras, kurio jei dar nematėt, tai pamatysit holivudinį perdirbinį. Tad kai jau būsit pažiūrėję, kaip toji nuo technikos priklausoma asmenybė atrodo ir ką ji niekingam žmogeliui pasiryžus padaryt, idant galėtų Mac‘ą (ne sumuštinį) nusipirkt, suprasit, kaip aš įsivaizduoju didžiąją dalį supermamų populiacijos. Pavojingas visuomenei kontingentas.

Akivaizdu, jog kai kalbama apie kompiuterius, moterys yra gerokai nuvertinamos. Pamirštama, kas gi pirmąkart pasaulyje perkando obuolį, kaip prestižo ženklą dabar dedamą ant prašmatniausių daiktų, kuriuos vyrai perka norėdami pasipuikuoti prieš savo brangiąsias… Užburtas ratas, vienok. O kad ir internetą iš tiesų valdo moterys – faktas jau įrodytas netgi. Jos labiausiai linkusios čiulbėti ir sekti gandus socialiniuose tinkluose (…kaip ir už jų ribų…), virtualiai išleidinėti pinigus (…kaip ir realybėje…) bei praleidžia daugiausia laiko puoselėdamos virtualias fermas (…čia jau atvejis patologinis). Nepamirškite, kad moterys su visais savo privalumais (ir trūkumais) – varomoji pažinčių svetainių jėga, nors kai kurios, save neva labiausiai gerbiančios, dailiajai lyčiai taiko didesnes kainas ir iš jų be saiko pelnosi. Moterų ieškoma, jomis domimasi, ir vien dėl to internetas gyvas. Štai jums ir įrodymas, jeigu norite. (Beje, 2 numerio paaiškinti negaliu. Gal jūs man padėsite.)

Čia jau derėtų “analizę“ baigti ir pasidalinti tuo, ką tikra YouTube diva sako apie merginas internete. Pasidžiaukite.

Tačiau, norėdama baigti rimta gaida ir kad (neduokdie!) nebūtų įsižeidusiųjų, pasakysiu, kad tiek blogosferoje, tiek socialiniuose tinkluose tenka laimė matyti nemažai moterų, besirūpinančių įdomiais dalykais, rašančių sklandžiai ir įdomiai. Būtent jos – atsvara vyriškos lyties aštriaplunksniams, sprendžiantiems opiausias visuomenės problemas ir dėl jų, pripažinkime, kartais susipešantiems kaip bobos. Ir todėl man kartais virtualiai gėda dėl moterų, internete demonstruojančių ne smegenis, o kitas kūno dalis, ar kompiuterį prilyginančių buities prietaisui. Juk jos, tai yra mes, galime daugiau.

Su WordPress’u išsijungsiu už kelių valandų, tad kol kas tik mažas indėlis į didelį protestą.

Kaip sakydavo vienas kandidatas į prezidentus TV reklamoj: “Aš prrrieš“.

Nežinantiems kas/kur/kaip – pasiskaitykit Vikipedijoj. Kai atsidarys.

Prie protesto taip pat prisijungė… Skaityti pilną įrašą »

Su filmais sutariu nekaip. Mieliau renkuosi knygą (nors ji ir atima daugiau nei dvi valandas gyvenimo), o kokio snobiško kino seanso belaukdama užsnūstu dar per Zemkausko įžanginį žodį. Bet pastaraisiais metais užsibrėžiau šiokį tokį tikslą, kuris jau tapo įpročiu: per savaitę pažiūrėti du filmus (ar bent vidutiniškai taip išeina). Vienas paprastai būna skirtas išsilavinimo spragoms kamšyti (t.y. toks, kurį, sako, būtina bent sykį pažiūrėti, ar kuris tuo metu būna ant bangos), kitas – koks nors rimtesnis dokumentinis ar europietiškas chef d’œuvre (ausiai prie besimokomų kalbų lavinti). Tai štai, kadangi romantiškus-juokingus-veiksmo pertekusius blockbuster‘ius retai beprisiverčiu pažiūrėti, o ką nors vertingo aptikus norisi kitam parekomenduoti ar bent sau atsiminimui pasižymėti (nors ir nesu jokia kino gurmanė ar sinefilė – oi ne, toli gražu), pamaniau pasinaudosiu tokia proga šičia. Kad puslapėlis šis nemerdėtų, kol rimtesnę temą susigalvosiu.

Taigi. Premjera.

Išsiskyrimas | Jodaeiye Nader az Simin (2011)

Istorija apie Nadero ir Simin skyrybas. Net nežinau, ar Lietuvoj filmas jau matytas, ar dar tik bus rodomas (gal kol kas tik apkalbėtas), bet yra vertas žiūrėjimo nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Ne veltui pernai Berlyne susišlavė glėbį lokių, o ir šiemet rimtai pretenduoja į holivudinius gaublius ir oskarus. (Pastaba: Na štai, kaip tik tą sekmadienį, kai atsiliepimą parašiau, auksinį gaublį ir gavo. Ne be reikalo. Belieka Oskaras, pamatysite.) O ir man, primityviai žiūrovei, 24 kadrai senokai nebuvo šitaip užgniaužę kvapo ir sukėlę šitiek minčių – paskutinį syk taip buvo su kanadietiškuoju Incendies (2010), kurį kaip tik neseniai primygtinai rekomendavo Buržujus. Ir nors per pusmetį po žiūrėjimo įspūdžiai apie pastarąjį jau gerokai atslūgo ir nuomonė kiek pasikeitė, sukrečiantis jausmas, tarsi dvynė sesuo giliai įkvėptų oro, aplankė ir stebint iranietiškąsias skyrybas.

Išsiskyrimas – tai nelaimingų sutapimų virtinė. (Pav. via IMDB.com)

Šiam filmui apibūdinti pakaktų grandinės raktinių žodžių: skyrybos, teisinė sistema, šeima, vaikystė, tėvystė, religija, moterų teisės, pareiga, sąžinė, pasirinkimas, melas ir tiesa. Sąrašas ilgas ir, atrodytų, kiek klišinis, bet tai – viskas. Temos absoliučiai universalios, situacijos paprastos ir galinčios nutikti bet kurioje pasaulio šeimoje, aplinka – minimalistinė ir taip pat pernelyg nesignalizuojanti, kur tiksliai veiksmas vyksta. Ir nors iš pradžių kiek dvejojau, kad gali būti nukrypta į moralizuojančiąją ir (ar) islamiškąją pusę, klydau. Netgi moterų teisių klausimas pernelyg nesiejamas su religija (nors to niekaip neišvengsi), o ir ekrane nuolatos šmėžuojančios čadros ir hidžabai akies (beveik) nerėžia.

“Išsiskyrime“ galėtume įžvelgti daugybę priešpriešų (vyras – moteris, motina – tėvas, skirtingi socialiniai visuomenės sluoksniai ir kt.), tačiau ta, kurios labiausiai tikėjausi, – viena blyškiausių. Vakarų pasaulis čia nepriešinamas su Irano visuomene. Netgi priešingai, bent jau man filmas pasirodė labai vakarietiškas. Vienuolikmetė mergaitė nuolat vaizduojama besimokanti, o tėvas skatina jos pačios savarankiškumą. Ar kad ir Simin, skyrybų iniciatorė, išsiskirianti švelniais veido bruožais ir raudonais plaukais vienspalvėje pilkoje aplinkoje. Ji – anglų kalbos mokytoja, nešiojanti džinsus ir trokštanti išvykti iš šalies (kur tiksliai, lyg ir neprasitariama, bet tai ir nesvarbu). Ir ją vaidinanti aktorė, Leila Hatami, žavi Europą net būdama nuolat pridengta galva. Gal dėl to, kad yra studijavusi Šveicarijoje ir nepriekaištingai kalba (bent jau) prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. O gal paprasčiausiai tokių išvaizdžių, santūrių ir išsilavinusių moterų pramogų versle reta.

Galiausiai, apie tai, kas man atrodo esanti didžiausia šios kino bombos smogiamoji galia. Tai – jau minėtas universalumas. Nors veikėjai gan karšto būdo, kalba daug ir greitai (kino teatre, deja, norėdama perskaityti subtitrus nebūčiau galėjusi sustabdyti juostą), dialogai visiškai realistiški, ir atrodo, lygiai tokie patys galėtų skambėti net iš lietuvių lūpų. Scenarijus labai paprastas, tačiau atidžiai permąstytas: nieko nereikalingo jame nėra, bet dėl to jis nė kiek ne mažiau stebina. Ir nesijauti, tarsi kažkas į ausį kuždėtų: mes turėjome labai mažai pinigų, todėl pusę filmo pratylėsime, o tu pabadyk viską suprasti pats; nes jei ne, esi kvailas ir nieko nenutuoki apie meną. (Ir ne vien lietuvišką kiną turiu omeny, jeigu ką.) Nes nereikia nei specialiųjų efektų, nei šokiruojančių vaizdų, kad filmas paveiktų ir sukrėstų.

Daugiau kalbėti apie “Išsiskyrimą“ neverta ir, jei tik pasitaikys proga, rekomenduoju sėsti į teisėjo kėdę ir jį pasižiūrėti. O nuo šiol ir aš, žiūrėdama tuos du filmus per savaitę, labai norėčiau pamatyti dar ką nors panašaus, bendražmogiško ir laužančio stereotipus. Tačiau abejoju, ar artimiausiu metu pavyks.