Archyvas pagal gruodžio, 2011

Bent vieną dalyką, kuo Facebook’as pranašesnis už G+’ą, tikrai žinau. Ten yra kačių, kad ir kaip visi jas mėgtų, o aš nekęsčiau. Ir iguanų, ir vėžlių, triušių, šimpanzių, ir ko tik nori. Objektyvumo dėlei prisipažinsiu, kad ir mano šuns anketa tenai randasi (bet ją sukūrė jaunėlis brolis – tikrai tikrai – mokykloj neturėdamas ką veikt per pamoką – ir slaptažodį pamiršo – ir nėra kaip ištrint tos šeimos gėdos). Kodėl žmonės taip elgiasi (o dauguma jų, kaip išaiškėjo, yra suaugę ir rimti, o ne dvylikamečiai jaunieji informatikai), net bijau atsakymą sužinoti, bet katės ir Co. veikia internete buvo smalsu, tad ir užsikabinau. Rezultatas – gal ir ne socialinis tyrimas, bet šiokia tokia rašliava ☺

Vardas

Kas pirmiausia kliudo akį aptikus keturkojį taip vadinamoje Snukiaknygėje, tai vardų išmoningumas. Jei kada (neduokdie!) mąstysite ir saviškiui užkurti anketą, štai keturi dėsningumai, pastebėti jau esančiosiose:

a) Svarbiausia yra aiškiai nurodyti, kuriai šeimai – šuninių ar katinių – mokslinėje gyvūnijos klasifikacijoje padaras priskirtinas (nors esti ir šimpanzių, ir graužikų, tačiau išimtys tik patvirtina taisyklę). Aiškiau tariant, šuo jis ar katė, nors iš nuotraukos tai lyg ir turėtų būti aišku. Turiu pagrindo įtarti, jog virtualioje erdvėje toks skiriamasis ženklas atstoja apsiuostymo ceremoniją. Tad kaip tarp dvikojų Veidaknygės naudotojų vyrauja Nežinau, Neturiu ir Nesakysiu pavardes nešiojantieji (ir klysta Statistikos departamentas skelbdamas, kad juos lenkia Kazlauskai, Jankauskai ir Petrauskai), taip tarp keturkojų gausiausios vieno viarslinyko pavarde Katinas (dar žinomo kaip Tokajaus Princas) giminės gretos: rastumėte ir jo pusbrolį Batuotą Katiną, ir pusseserę Katytę Batuotą, ir dėdes Leopoldą ir Lancelotą, senelį Juzikėlį, antros eilės krikšto mamą Katę Vandą, jos nesantuokines dukteris Bjanką ir Piką Šnicelytę Katytes bei daugybę kitų.

b) Turintys kuo pasigirti (kilmingesnieji, žinoma, nes skelbtis esąs “dvarniaška”, “lietuviškasis lenciūginis” ar “bobikas mišrūnas” nedrįstų niekas) nepraleidžia progos pasipuikuoti ir savo veislės įmantriu pavadinimu. Tad sutinkame ir vokiečių ar Kaukazo avigalvių, – tpfu! aviganių,Jorkšyro, rusų, bul-, toi-, jagd- (…) terjerų, haskių, labradorų, mopsų, bokserių ir kokių tik nori velnių. Beje, daugiausia, bent jau mano pastebėjimu, yra taksų. Ir nieko nuostabaus, mat ir žymiausias socialinių tinklų amsius – Marselis iš Taksų giminės. Tačiau šnekama, kad savo ilgą nosį pastaruoju metu labai jau užrietęs jisai: į vakarėlius ir fotosesijas su savo gražuole šeimininke vaikšto, po užusienius važinėja, netgi savo laidą televizijoje turi. Gal net atsisako mokėti už taksi.

c) Norint, kad augintinio vardas skambėtų kaip kalnų krištolo varpelis, labai pravartu pasitelkti į pagalbą deminutyvines žodžių formas ir atgaivinti rimavimo žinias, įgytas pradinėse klasėse. Tokiu būdu gimsta tokie šedevrai, kaip Bianca Biankutė, Džiulė Burbulė, Ėdutė Kėdutė, Fanta Fantulytė, Gintaras Gintarėlis, Haskis Haskiukas, Mišrūniukė Miegaliukė, Murka Murkaitė… Kaip turbūt netrukote pastebėti, kakaviniu kondensuotu pienu sulieto, morengais įdaryto zefyro įspūdis sukuriamas tą patį pakartojus kelis sykius. Šiuo atveju vardo smogiamoji galia slypi ne kokybėje, o kiekybėje saldžių žodelių žodelyčių. Miau.

d) Aišku, pasitaiko ir išimčių, ir kūrybingesnių sprendimų. Tarp mano favoritų – Anfisa Vseolizneova Aya, Bartulencijus Juodas, Bėgislovas ir Marytė Trukdesiai, Cmykas Baudėjas, Dragas Netikėta Laimė, Moliberta Lick’n Love, Pepe Shushikas, Sharka Laukinė Vilkauogė, Snifas Snifalojus, Šyska Katė-Miauskė, Šyza Rutkauskė, Vincentas Pimpadrilis, Wunjo Wundzhensas… Visų nė neišvardinsi!

Gyvenimiška patirtis

Kad ir kokie gražūs pūkuotukų vardai bebūtų, dauguma jų gyvenime yra matę ir šilto, ir šalto. Savo prisiminimais dalinasi Matė Nevidonė:

(daugiau…)

Ispanų kalbos nemoku. Ir netgi nemėgstu: man ji asocijuojasi su meksikietiškomis telenovelėmis ir buvusiais triukšmadariais bendrabučio kaimynais iš visų įmanomų Lotynų Amerikos kampų. Tad tai, jog jau beveik peržiūrėjau ispanišką serialą, pačiai atrodo visiška kvailystė. Arba tiesiog naujas veltėdžiavimo būdas, mat rasti seriją su angliškais subtitrais nėra labai paprasta (nors, prisipažinsiu, ieškodama pernelyg ir nesistengiau). Beliko žiūrėt su visokiais prancūziškais ir itališkais vertimais. Nors ką ten suprast – šiuo atveju svarbiausias keiksmažodžių žinių bagažas.

Malviviendo – serialas netradicinis, mat jį mėgėjiškai pradėjo kurti keli bernai. Jie ir vaidina personažus, panašius į save, ir filmuoja, ir montuoja, ir režisuoja. Sako, pirmajai serijai susimetė 40 eurų. Ji dienos šviesą išvydo 2008 m., o šiemet serialas, atgaivintas naujam sezonui, atrodo profesionalesnis ir brangesnis. Atsirado ir rėmėjų – bent jau Nokia ir Ispanijos kultūros ministerija tai tikrai. Bet išlaidos vienam epizodui neviršija 300€, o aktoriai už darbą negauna nė cento. Užtat jau pasirodo televizijose, festivaliuose ir džiaugiasi milijoninėmis peržiūromis YouTube.

Veiksmo vieta išgalvotas Los Banderilleros kvartalas Sevilijoje, pagrindiniai veikėjai keturi prietrankos: vienas amžinas studentas, vienas narkotikų prekeivis (vadinamas Kairiarankiu, nes jam viskas slysta iš rankų), vienas luošys, turintis patirties ir kariuomenės, ir kalėjimo, ir santykių su melionais srityse (apie pastaruosius verčiau patylėsiu), o pats neaiškiausias iš keturių kompanijos nedaug šnekantis kleptomanas, kenčiantis nuo alpulio priepuolių. Seriale daug marichuanos, televizijos parodijų, nusikaltimų, vėlgi marichuanos, prostitučių  ir… na taip, marichuana ten vienas svarbesnių elementų. Vaidyba dažnai silpnoka, scenos ne visada vykusios, bet ir gero humoro daug, ir smagių absurdiškų situacijų, ir trenktų personažų. Man vienas simpatiškiausių štai šis tikras sveikuolis:

–        Narkotikai? Įmanoma jų atsisakyti! Aš – gyvas to pavyzdys.

–        Vadinasi, anksčiau jūs vartojote?

–        O taip, anksčiau aš buvau įnikęs į kvaišalus… Tik pastaraisiais metais man pradėta dezintoksikacija. Šiandien aš – kitas žmogus. Aš nebesu tas šūdinas narkomanas, kuris neturėjo ateities. Dabar aš jaučiuosi jaunas ir stiprus.

–        Taip taip, matosi.

–        Dabar per dieną nubėgu 5 km, padarau 200 atsispaudimų, 250 atsilenkimų… Ir netgi nusipirkau Ab Rocket treniruoklį, Hula Hoop lanką ir varpos pompą.

–        Jūs – puikus pavyzdys! Taigi, daugiau nebevartojate?

–        Ne, nė truputėlio! Tik kartais, kai padauginu spido, leidžiu sau surūkyti vieną suktinukę, bet tik vieną, ne daugiau. Jei tuo metu neturiu žolės, nieko tokio – išgeriu dezipramino, kurį man išrašė gydytojas. Bet mano jau toks amžius, kad širdis kartais neatlaiko. Jei netyčia atsipalaiduoju per daug, tereikia įtraukti šiek tiek kokaino, kad vėl jausčiausi jaunas. Bet tik vos vos, ant piršto galiuko, nes kokaino aš nemėgstu. Ir dar, kartais sau leidžiu parūkyti truputį heroino. Tai – viskas, nieko čia gi baisaus. Iš esmės, dabar daugiau badausi. Nuoširdžiai sakau, mesti kvaišalus įmanoma. Ypač jaunimui, tereikia būti pasiryžusiam, kaip aš. Aišku, geriausia nė nepradėti…

Pabaigai (kad jau nežinia kokiu būdu įsitraukiau į moterų ir jų išvaizdos temą, kuria rašiau ir vienaip, ir kitaip) – “nugirstas pokalbis”, kaip nuo pat ryto sugadindamas nuotaiką sakydavo vienas laidos vedėjas. Verst neversiu, nepilnamečiams nerekomenduosiu:

–        [T]he ugly ones fuck better than the cute ones, crazy.

–        It makes no difference. I’ve fucked incredible models that were fucking awesome, you know?

–        Yeah, I agree with that there’s no doubt experience is a rank but dude, ugliness and fear… Fear it’s the strongest thing in the world, you know?

–        Fear? What fear?

–        What fear? Fear of… Okay, see. An ugly woman, the more ugly she is and more conscious of her ugliness she is, knows she has little or no chance to repeat that.  A cute one, a normal chick… it’s easy for her to find a bonk in any disco. But that kind of people, dude… An ugly girl is going to sleep with you and maybe someone else who gets fooled. That chick gives it all not because she is going to have few more chances but because it could be the last one. No, fuck it, that’s an urban legend.

–        Yeah, dude. That’s why the best blow job I’ve been given in my life was by that ugly forty year junkie, isn’t it?

–        That wasn’t for being ugly, idiot.

–        Then?

–        Because she didn’t have teeth.

Dvi tikros istorijos, neraminančios mane pastaruoju metu, kelia tokius pačius šiurpius klausimus, tačiau yra visai tarpusavy nesusijusios. Skiria jas pusšešto tūkstančio kilometrų atstumas tarp Londono ir Niujorko, septynios dešimtys metų, dviejų moterų, apie kurias kalbama, kilmė ir mirties aplinkybės. Bet jųdviejų grožis, apie kurį sklandė legendos, talentai, nelaimingos meilės, žlugusios svajonės ir vienišumo jausmas – labai panašūs. Kas įdomiausia, tos dvi istorijos gan gausiai atspindimos kūryboje, pačiomis įvairiausiomis jos formomis – kaip paveikslas, pjesė, daina ir jos vaizdo klipas, dokumentinis filmas ar netgi interneto svetainė. Taigi, apie abi nelaimėles, Dorothy ir Joyce, ir jų pėdsakus menuose.

"Dorothy Hale savižudybė", Frida Kahlo, 1939 m. (via Wikipedia)

 

Pradžiai – daina, viešumon išleista vos prieš kelias savaites, bet Time jau paskelbta 2011 metų geriausiąja. Skamba ji gal kiek ir per pompastiškai, palyginus su statistiniu pop kūriniu, todėl gal net yra panašesnė į kokią religinę giesmę. Ne mažiau keistas ir dainos vaizdo klipas: ir bažnyčios choras jame matyti, ir voodoo ritualai, galiausiai dar ir mergina nušoka nuo stogo. Bet kol komentatoriai purkštauja ir ginčijasi, ar  juodos spalvos vyrukas su maišu ant galvos, keistų traukulių tampomas ir dar gatvėje merginą persekiojantis, – rasinės diskriminacijos apraiška, ar ne, pamirštamas kitas dalykas. Kas ta mergina juoda suknele, taip gražiai pasitraukianti iš gyvenimo? Ne paslaptis, kad dainuojančioji raudonplaukė Florence Welch – didelė Fridos Kahlo kūrybos gerbėja, jau ir anksčiau iš jos sėmusis įkvėpimo. Šįkart mintį pakuždėjo 1939 m. paveikslas, pasakojantis Dorothy Hale savižudybės istoriją. (daugiau…)