Archyvas pagal lapkričio, 2011

Šįkart parašysiu du svarbius dalykus:  geresnį ir blogesnį. Taigi, jei kas įveikė ankstesniąją rašliavą  apie blondines „prie Smetonos“, gal bus atkreipęs dėmesį į pagalbos šauksmą beieškant vieno Šilerio kūrinio, kuris neva turi magišką galią žavint vyrus. Ar bent prieš geras septynias dešimtis metų taip manyta. Tai štai, geroji naujiena: tą slaptą ginklą visą laiką, nė neįtardama jo galios, slėpiau lentynoje. Net esu skaičiusi. Pats Tas eilėraštis „Giesmė apie var̃pą“ – gan ilgokas, tad pacituosiu esmines vietas:

 

Man eilėraštis patiko. Net praktikoj jį jau spėjau išbandyti: jei galvos šiuolaikiniam vyrui ir nesusuka, tai bent akių išsprogdinimo efektą sukelia. O dėmesio atkreipimas nėra toks ir blogas rezultatas, ar ne? Beje, literatūros kritikai sako, jog vaizdingos ir aistringos varpo liejimo scenos – tai žmogaus gyvenimo simbolis. (O dabar interpretuokite kas kaip norite.)

Metas blogajai naujienai. Ar verčiau sakyti blogiškajai? Šis kuklus internetinis kampelis šviežiai dažytom sienom, dar be lempų ir be baldų, džiaugiasi per itin trumpą laiką sulaukęs solidaus triženklio skaičiaus lankytojų. Ir  netgi buvo parekomenduotas ir pareklamuotas! (Turiu pagrindo įtarti, jog prie mažos pergalės prisidėjo ir tai, kad anas tekstas išguglinamas pagal žodžius „nešpėtna blondinė“ – pasirodo, kažkas ir tokių ieško.) Buvau ir pakritikuota, ir pagirta, ir paprašyta parašyti apie Vyrus, tųjų geltonkasių amžininkus – ne jonus, už kurių katrės tekėdavo, o svajonių jaunikius, šių dienų terminais kalbant. Neatsilaikysiu ir pasistengsiu pageidavimą kuo greičiau išpildyti – pažiūrėsim, kas išeis. O gal kada surimtėsiu ir brūkštelsiu komentarą solidesne ir aktualesne tema, pvz. apie „Snukio“ bankus ar Josepho Statkaus show. Bet kol kas ne. Būkite atidūs ☺

Au.

Pastabėlė kelioms savaitėms praėjus. Išaiškėjo, kad blogas – ne kaktusas, nelaistomas liūdi. Tad kol ateis įkvėpimas parašyti ką nors rimtesnio ar smagesnio, pavaišinsiu jį radybomis iš internetų ar kompiuterinėje skrynelėje saugomais rašiniais, jei tik jie nedvelks naftalinu ir pasirodys skaitytini. Pažiūrėsim, kas išeis ☺

Pradžiai – trumpa priešistorė, iš kur tokios temos randasi ir kodėl jos galėtų būti aktualios. Slėpti nėra ko – pati esu šviesių plaukų, kas dažniausiai būna nebloga privilegija ar nuolaida, bet kartais – ir silpnoji vieta, ir didelis trūkumas. Anekdotai apie blondines, kad ir lėkšti, man visada juokingi. (Esu prastos atminties, tad nė vieno dabar nepapasakosiu, bet ir taip visi bent po tūkstantį tokių yra girdėję.) Prieš porą dienų teko įsivelti į (pusiau) rimtą diskusiją įvairaus plauko visuomenės atstovų klausimu, kurioje vienas mano didžiai gerbiamas žmogus, nestokojantis nei išsilavinimo, nei patirties, tekštelėjo kelis iš piršto laužtus faktus. Trumpas résumé būtų toks:

  1. Lietuvoje blondinės kaip barakudos, vyrų pinigų medžiotojos, stereotipas – naujovė, išpopuliarinta “Tralialia” ir kitų liūdnos baigties projektų.
  2. Tarpukario Lietuvoje tebebuvo gajus lietuvaitės kaip “sesės geltonkasės” įvaizdis, o papirosus Kauno restoranuose traukdavo tik tų laikų tamsiaplaukės, pasižymėjusios prastesne reputacija. Blondinė tuo metu buvo moters kaip mylimosios ir būsimosios vaikų motinos idealas, nesiejamas su jokiomis nuodėmėmis.  (Viena kiek vėliau liūdnai pagarsėjusi idėja, beje, irgi buvo kilusi iš šviesiaplaukių idealizavimo.)
  3. Ir išvis, skirtis tarp blondinių ir tamsiaplaukių tuo metu dar neegzistavo, nes dar nebuvo gimusios (ar visu grožiu prisirpusios) Marilyn Monroe ar „Playboy“ merginos, pasaulyje įvykdžiusios blondinių revoliuciją.

„Argumentų“ toje diskusijoje pateikta ir daugiau, o kovos būta aršios, bet nevaisingos. Aš, kaip žmogus, visada besijaučiantis teisus, nepraradau entuziazmo tuos tuščius teiginius sudaužyti į šipulius, todėl nusprendžiau paguglinti apie šviesių plaukų damas tarpukariu. Tema gal kiek išsiplėtė ir persiplėtė, užgriebdama ir vyrų – moterų santykių ir kt. klausimus, bet įdomybių radau ne vieną, tad ta proga jomis ir pasidalinsiu.*

Taigi, Apie blondines prie Smetonos, arba Laikai keičiasi, o žmonės – ne. Blondinės ypač.

Kaip matyti iš iliustracijos, šviesiaplaukė – nuo seno geidžiamas viršelio veidas. (1933 m.) (daugiau…)

Kaip skaitymas veikia protą ir sielą, per pastarąją savaitę (daugiausia diskusijų G+’e dėka) nemažai kas pamąstė ir permąstė. Ne vienos nuomonės būta, šimtų pritariančių galvų palinksėta. Visa tai – šventa tiesa. Bet kaip veikia kūną – tiesiogiai, ne garantuodamas amžinąjį išganymą – neužmačiau, kad kas būtų paminėjęs. Tad silpnumo akimirkai užėjus nesusilaikysiu ir pasisakysiu.

Knygą skaitantysis – ne vien būsimosios savo laimės kalvis, pragmatiškai (sąmoningai ar ne) kaupiantis informaciją ir patirtį ateičiai. Trumpiausiu bei jautriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, besiformuojant asmenybei (ir kūnui), knyggraužys toli gražu nėra kietuolis, saugantis savo reputaciją trapiame sociume. Jis – knygų žiurkė ir aš žinau, ką tai reiškia.

Aš žinau, ką reiškia slapta nuo tėvų po antklode skaityti per naktis, pačiai sau susigadinti akis. Ne, ir ne todėl, kad mano “tėvai debilai”, kaip pasakytų laimingieji. Būna ir taip, kad vyresniesiems broliams ar seserims ilgą laiką tenka dalintis kambariu su tais, kam miegas žymiai reikalingesnis. Ir pasiseka tokiu atveju tik tuomet, jei yra ką paskaityti balsu, kad mažieji užmigtų su šviesa. O tu užsnūstum tik prašvitus.

Aš žinau, ką reiškia knyga apsiginti kaip skydu, knyga tvoti atgal. (Taip, kad ir kaip barbariškai tai beskambėtų. Bet knyga – kaip geriausias draugas, pasiryžęs viskam.) Ir tikrai niekada nepamiršiu, kaip „knygų žiurkei“ kovojant už vietą po saule lūžta nosis. Ne „kietuoliui“, paaugliukų bandos vadui, o tai, akiniuotai, bet visų mylimai. Skaudžiai lūžta, bet sugyja.

Knyga veikia kūną nuolatos. Ji jaudina: koks svaigus naujos knygos kvapas, koks palengvėjimas (ar nusivylimas) užvertus paskutinį jos puslapį. Knyga kelia adrenaliną: su kokiu nekantrumu mokykloj galima laukti 15 minučių pertraukos, kad įveiktum bent penketą puslapių (jei tik kas tavo knygos nenugvelbs ir nebūsi įtrauktas į vaikiškas gaudynes). Su kokiu pasigardžiavimu galima ryti enciklopedijas, žodynus: straipsnis po straipsnio, žodis po žodžio. Knyga atpalaiduoja, nuramina ir užmigdo.

Ir šiandien kuo puikiausiai žinau, ką reiškia ant gležnų pečių į namus (ir iš jų) tempti dešimtį knygų (kiek biblioteka teleidžia ir kiek į glėbį tetelpa). Ir kaip sunku kraustytis: bet kuo gali lengviau atsikratyti negu knyga. Knygas kaupi ir tempi su savim gyvenimo keliu.

Sunki paauglystė ar liguistas potraukis, pasakysite? Anaiptol, visiškai priešingai! Kas gali labiau apdovanoti žmogų, jei ne knyga:supažindinti su pasauliu, sutvirtinti draugystę, atskleisti meilę? Per trumpus gyvenimo metus dar labai mažai žinių spėjau sukaupti, daug ką jau užmiršau (ar nesugebėjau įsiminti), bet kiekviena knyga veda žingsneliu pirmyn. Ir, svarbiausia, ji suteikia stiprybės – tiek dvasinės, tiek fizinės. Knyga grūdina.

Aš nežinau, kaip pradedami rašyti blogai. Ar atsisėdęs prieš baltą kompiuterio ekraną nedrąsiai spaudi klavišus, kaip vaikas, žengiantis pirmuosius žingsnius? Smalsauji, aplinkui atrodo taip nepaprasta ir įdomu, kad nori visko dabar ir čia. Po truputį įsidrąsini, įgauni žinių, atrandi, ko nori, ką gali ir ko tau reikia. Ir rašai. Ar kimbi į internetinį dienoraštį, kai kažkas viduj jau sprogsta, kunkuliuoja ir norisi tai kuo garsiau išsakyti? Esi toks protingas, gyvenime patyręs, kad tavo rašymo stilius aiškus ir sklandus. Žarstaisi sąmoju ir sąsajomimis, gali atsakyti į bet kokį komentarą? Kažkodėl normalus blogeris man atrodo būtent toks: pasikaustęs, drąsus ir įžūlus… O aš būsiu ta pirmoji. Nežinau, ką čia veikiu, bet ir atėjau, kad sužinočiau.

O rašyti įdomu ir reikalinga. Prieš keletą dienų rasta mintis mane įtikino galutinai:

(Kas ta amerikiečių rašytoja keistu vardu ir airiška pavarde, aš nežinau, bet pernelyg ir nesigėdiju.)

Jei kalbi, tai dar nereiškia, kad žinai, apie ką. Jei skaitai, reikia įdėti nemažai pastangų, kad suprastum. Bet jei gebi sklandžiai ir nuosekliai rašyti, vadinasi, esi pakankamai perskaitęs, gebi dėstyti žodžius, o ir mintys tavyje plevena.

Tokia įkvėpta ir baigiu įveikti šį pirmąjį simbolinį įrašą. (Visai nesivaržydama, nes be manęs, esu beveik tikra, vis tiek jo niekas niekada neskaitys.) Apie ką planuoju rašyti, apibrėžti negaliu, nes nieko ir neplanuoju. Bet. Daugiausia mano laiko ryjant tekstus ir domintis pasauliu atima politika, ekonomika ir menai, tai gal tokiose ribose ir mėginsiu įsisprausti. Bet nesu tokia rimta, kad rimtai ir rašyčiau (nesakysiu juk tiesiai šviesiai, kad bijau apsijuokti) – juk kiekvienoje temoje, kiekvienoje problemoje galima aptikti “kabliuką” ir ištraukti sultingiausią žuvį. Pažvelgti kitaip, nes juk kažkas čia netaip.

Tokiu ritmu ir pradedu žingsniuoti klaviatūros klavišais.