Archyvas pagal vasario, 2012

Mea culpa. Ne tik švaistau laiką niekams (kad ir dvidešimties minučių trukmės), bet dar ir leisiu sau čia viešai apie juos paburnoti. Nesakykit, kad neperspėjau. Taigi, daugmaž dviejų savaičių šviežumo bulvarinė laida*, kurios herojė – buvusi lietuvaitė. Saldus balsas anapus kadro pasakoja, kad ji Audronės vardą iškeitusi į Skyylos: prie populiarios degtinės pavadinimo „Skyy“, kurią reklamavo, pridėjo Los Andželo trumpinį „L.A.“. Trumpa ir efektinga. Holivude Skaila gyvena jau trylika metų ir pasididžiuodama pasakoja apie „Playboy“ vakarėlius, kuriuose nedalyvauja, Hefnerį, su kuriuo niekada nedraugavo, rodo namą, kuriame negyvena, bei automobilius, kurie priklauso net ne jos vyrui, bet nuomininkams. Tiek jau to. Ponios veidas sudarkytas ne ką mažiau negu grimasos, kurias pati demonstruoja, o žodynas gerokai skurdesnis negu trejus tik ką stuktelėjusios pyplės, kurią turiu pašonėj. Laužyta lietuvių kalba, praturtinta gausybės angliškų žodžių, išduoda, kad Skyyla lietuviškai jau seniai neturi su kuo pasikalbėti. Tebūnie. Bežiūrint iš pradžių kilo noras bumbėti ir piktintis tokia tuštybe, bet tokiu atveju būčiau apkaltinta pavydu. Juolab piktintis ir nėra kuo, nes tuštutė su tokiu vardu ne tik kad niekad į Lietuvą kojos nebeįkels, bet ir gėdos nedaro – tūkstančiai tokių ir pas mus, ir svetur. Tad bent jau smagiai pasijuokiau – be jokios ironiškos potekstės, kaip ir švelni pasakotojos intonacija.

Kol ilgainiui supratau, kokia toji dama yra žavinga. Elementari kaip pavyzdys vadovėlyje šeštaklasiams, Skaila – lietuviškos svajonės įsikūnijimas. Medus vyrų akims, įkvėpimas lengvai prakusti besiviliančioms merginoms (nepaisant to, kad daugybė jų tuo tikslu sunkiai vargsta, kepenis nuodija burbuliuojančiais gėrimais, o odą – UVA ir UVB spinduliais, bei investuoja į save daug laiko ir pinigų). Žurnalistei susirūpinusiu veidu pašnekovė giriasi, kad tingi dirbti, nes darbas džiovina smegenis ir klausia, kam vargti prie nuobodžių knygų. Čia pat ir dalinasi paslaptimis, kaip sėkmingai rasti turtingą vyrą ar kaip gera būti kieno nors išlaikomai. Smerkite, jeigu norite, bet reikia pripažinti, kad toks nuoširdumas – nuginkluojantis. Pasiekti maksimalų rezultatą minimaliomis priemonėmis. Laimėti loterijoje. Ištekėti. Išvykti. Pasirodyti prieš kitus. Turėti viską čia ir dabar – tokia yra minėtoji svajonė. Ir kad ji „lietuviška“ nebūtinai reiškia, jog yra tinkama tik šiuose šešiasdešimt penkiuose tūkstančiuose kvadratinių kilometrų gyvenantiems ar jau išvykusiems. Tai tariamų pragmatikų, nejaučiančių žemės po kojomis, idealas, lygiai taip pat būdingas ir kokiam trisdešimtmečiui italui, į draugo vestuves važiuojančiam skolintu Ferrari, vilkinčiam prabangų kostiumą, bet vis dar tebegyvenančiam su mama ar, geriausiu atveju, pigiame kambaryje. Jei jo siekiamybė sutampa su tuo, ką kiti mato, tai to ir gana, ir čia Skaila yra tobuliausias pavyzdys, suprastintas (matematikos terminais kalbant) iki minimumo.

Norim gauti daug, įdėję mažai pastangų? Galbūt. Įsivaizduokite aukščio kartelę, kilstelėtą per metrą virš galvos: pačiam peršokti per aukštai, net rankomis nepasieksi, užtat ramiai pražingsniuoti neprisilietus nė plaukeliu – pats tas. Tikslas pasiektas? Ko gero, ne, ir galite dėl to kaltę suversti kam nors, laiku nepadavusiam jums karties ar vietoje nestumtelėjusiam. Kas, kad įsibėgėti derėtų pačiam. Tas „kas nors“ galėtų būti valstybė, kad jau taip nūdieną populiaru ja skųstis, guostis ir nešti uodegą lauk. Ir žinote ką? Emigracija, apie kurią kalbama diena iš dienos, yra vienas geresnių Nepriklausomybės metais mus ištikusių dalykų. Nes vieni nepritaps ir grįš bent kalbą pramokę ir kitokių papročių pamatę, kiti gal ir atitols, bet mažesnę konkurenciją tėvynėje tebesantiems sudarys, o likę yra tokie beraščiai liurbiai, kad kurių velnių jie čia reikalingi kam nors ant sprando sėdėti? Svarbu, kad vilkas sotus ir kaip pats sau atrodo iš šono. Lai dirba angluose (apie jokią karjerą nė neužsimindamas), studijuoja Londone (nesvarbu, ką ir kokioj įstaigoj, svarbu ištarti tą stebuklingą sostinės pavadinimą), o vasarą grįžęs siaubia Palangos kabakus ir nespėjusius iš Lietuvos pabėgti vaišina alum ir čeburekais. Kad tik pats jaučiasi gyvenimu patenkintas.

O gal tą kartelę keliame kam nors kitam, ne sau pačiam? Tada lengva sakyti, kad blogi mokytojai, nes tingiam sūneliui ar dukrelei prieš brandos egzaminus reikia samdyti korepetitorius; gydytojai, nes nieko neprašę į kišenę priima saldainius, gėrimus ar kitas padėkos formas; policininkai, nes atvirkščiai, yra mieliau linkę išrašyti baudą negu vesti derybas dėl ko nors, ant kilimėlio nukritusio; politikai, nes arba rinkimuose išvis nėra reikalo balsuoti, arba veikia principas „nubalsuosiu už durnius, blogiau vis viena nebus“; teisėjai, nes priima ne tuos sprendimus, kurių nori už tvoros susirinkusi gyvenime nė vieno įstatymo neskaičiusi šutvė; žurnalistai, nes vartojame jų sukurtą šlamštą, brukamą žiūrimiausiu laiku matomiausiose vietose, o paskui patys spjaudomės. Ir taip be galo, be krašto. Keliame kokius nors reikalavimus aukščiau esantiems, kai tuo tarpu patys be jokios sąžinės graužaties nešamės namo valdišką popierių, nesusirenkam pėdsakų, su šunim vaikščiodami, ar guodžiame aferistams paskutines kupiūras iš kojinių iškrapščiusiuosius, pamiršdami, kad jie patys ką tik būtų mielai nusižengę įstatymams.

Daug negerovių išvardinau, iš tiesų. Bet prisimenu, kaip pyktelėdavau, kai viena mokytoja blogesnius rašinius už manuosius cituodavo ir netgi siūlydavo kolegoms seminaruose ar kur tai kitur nagrinėti. Iš klaidų mokomasi, o ne gerųjų pavyzdžių, paskui sakė ji, juolab tas klaidas ir įžvelgti reikia mokėti. O gerų dalykų Lietuvoj aš matau daug, ir netgi tūkstanteriopai daugiau, negu blogybių. Yra verslių, smalsių, imlių, atvirų žmonių, ne tik keliančių sau aukštus tikslus, bet ir nebijančių įsibėgėti ir patiems bandyti juos įveikti. O kiauragalvės tuštutės, savo „sėkmės“ istorijomis skleidžiančios primityviausių troškimų kerus (pradedant degtine ir kūniškais geiduliais, baigiant užatlantės ir pinigų žavesiu), von Hagenso metodu pridėjus dar šiek tiek silikono kada nors galėtų keliauti po prekybos centrus, didelį pelną nešdamos ir smalsuolius šviesdamos, kad siekti reikia kažko daugiau. Bet to neprireiks, tikiuosi.

Pabaigai, jei kas tebegalvoja, kad Marijos žemėj lieka vieni nevykėliai, kartelę taip žemai nuleidžiantys, kad ne vien plaukais, bet ir bambom siekia, štai jųjų himnas pasiklausymui. Gal ir ne lengvai gyvenam, bet gan linksmai.

Everybody gets a chance, sako Hasselhoffas.

____________________

* Tiesioginės kokybiškos nuorodos nesugebėjau įdėti (gal ir nereikia), bet siužetą galima rasti čia, 2012-02-13 įraše ties 21:20. Iš bėdos gelbsti ir YouTubė.

Reklama

Tiesą pasakius, ši vėliava prie mano stiliaus visai nedera: per daug bling bling. Bet kur dingsi.

Nes madinga anglietuviškai rašyti, o su mada eiti koja kojon turėtų gera būti. Na, kaip kam. Stilius gi žymiai patvaresnis dalykas.

Madinga dabar ir kalbėti apie tinklaraštininkų stilių, vienam kitą pagirti ir apdovanoti įsivaizduojamais prizais. (Taip, yra ir opesnių temų, plačiai paplitusių, bet joms jaučiuos šiuo metu stokojanti laiko ir rimtumo, tad gal kitąsyk.) Kukliai prisipažinsiu irgi gavusi tokį prizą, ir gražų apibūdinimą, ir įpareigojimą taip pat prisidėti, tad kur jau dingsi. Nors nežinau, kur čia pavyko įžvelgti stilių… Kažkas ne taip. Juk norėčiau turėti kietą slapyvardį (ko gero, vyrišką), rašyti trumpiau, aiškiau, šmaikščiau, dažniau ir rimčiau. Gal dar ne vėlu, ką?

Ta pačia proga turėčiau surašyti septynis keistus dalykus apie save ir nominuoti bent penkis vertus dalyvauti akcijoje atrakcijoje. Rašymas apie save kiek primena mokyklinius prisiminimų sąsiuvinius, tad apie vaikystę daugiausia ir parašiau, dėl ko susigėdau ir sukeičiau žaidimo punktus vietom. Tegul kiti stilingi būna labiau pagerbti, o apie mane neatsiras nepatingėjusio perskaityti. Ir apdovanojimai tęsis, kol neliks Lietuvoj blogo, tarp stilingų nepaminėto. Bendruomeniškiausia iniciatyva, kokią tik galima sugalvoti!

Apie stilinguosius ir žavinguosius

Daugumą (kad ir toli gražu ne visus) nuolat skaitomų tinklaraščių surašiau sausį blogoramoje, kartotis nenoriu, tad šįkart pagalvojau šiek tiek kitaip. Ne apie puslapio turinį, bet apie formą. Ir apie išskirtinius autorius bei jų rašymo stilių, kurį būtų lengva atpažinti (selebričius atmetus). Taigi voilà!

  • Romas Sadauskas (dargi, sako, ir Kvietkevičius) bent jau man – vienas didžiausių praėjusių metų internetinių atradimų. Rašo ne vien apie Druskininkų, bet ir visos Lietuvos reikalus, kurie iš šono geriau matyti. Kad ir kur ir ką bepasakytų, visada pataiko į dešimtuką, nes humoro jausmą turi auksinį. Sakinį baigia padėdamas tašką, o ne šypsenėlę, kurios liga ir aš, ir daugelis kitų, deja, dar sergame.
  • Priekabus bambeklis nėra nei toks priekabus, nei daug bamba. Netgi priešingai – dalinasi taikliais pastebėjimais, kokių nesąmonių mažaraščiai prirašinėja. Be kalbajobiško kabinėjimosi. Džiaugiasi kamšomos mano išsilavinimo spragos, o G+`e vyrija bambekliu, dar žinomu kaip Algis, didžiuojasi ir gal net pavydi. Gerų darbų žmogus.
  • Skirmantas Tumelis visur spėja dalyvauti ir blogosferos žvaigžde tapo neįtikėtinai staigiai. Stilių turi, ir gal net ne supertėtišką, o pramuštgalvišką. Kalbama, tai jis tvirtu kumščiu žiebė nosin Skirtumui, nuo ko jis ligi šiol neatsipeikėja, ir ne be reikalo. Pastarasis pernai, pamenu, visur guodės, kad stilingojo prizo negavo, tai taip jam ir reikia.
  • VU gidas pastaruoju metu pasipildo nepadoriai retai, ir man labai liūdna, ir buvau jį beveik ir pamiršusi, tai dabar bent senus įrašus peržiūrėjau. Nupučia dulkes nuo Universiteto ir Vilniaus prisiminimų. Klasika amžinai stilinga.
  • Leo Lenox, atleiskite, leisiu sau paminėti darkart. Tai štai, šitas puslapis yra pramąstytas kaip dailioji WordPress’o Château tema. Tekstas pirmiausia pasitinka prieangyje, kur sužinai, apie ką bus kalba, tada gali užsileisti muzikinį  (ar kokį kitokį) foną, kuris paprastai būna visai į temą, užsidegti žvakes, patogiai įsitaisyti ir tik tada skaityti. Parodykit dar bent vieną puslapį, kur taip branginamas skaitymas.
  • Būtinų būtiniausiai turiu paminėti Petrą, kuris negaili raidžių, bet rašo vaizdingai ir savu šmaikščiu stiliumi. Pakelia ūpą. Dabar pažadėjo reikštis dažniau, tai paraginkime ir laikykime pirštus sukryžiuotus.
  • Galiausiai, specialus prizas atitenka Rokiškiui už šį tipografinį šedevrą. Smagiausias ir dailiausias raštas, kokį tik yra tekę matyti!
Septyni (beveik) niekam nežinomi dalykai apie mane:

1)    Sako, turiu daug paslapčių. Nesuprantu. Na taip, gal penketą metų niekam neišsidaviau, kad užaugau garbanė, kol per išleistuves ne visi mane pažino. Dabar dažniausiai iš garbanų ir atpažįsta. Na taip, tik verčiausieji sužino, kad mėgstu (gal net moku) gaminti maistą. Kitaip nebūna lengva atsikratyti draugiškai nusiteikusių vyriokų. Na taip, gal ir apie tai, kad bandau čia rašinėti labai mažai kas iš tikrų pažįstamų žino. Kas nėra blogai, nes antrąkart (!) Rokiškio paminėta sulaukiau žinučių „Čia apie tave?!“ ir sužinojau, kas vertas pagarbos, nes Rabinovičių skaito.

2)    Iš siaubingo vaiko išaugau (nepasikuklinsiu) visai normalus žmogus. Tiesą sakant, tėvams bėdų pridariau dar prieš gimdama, mat klinikose mamos med. kortelė buvo supainiota su moters panašia pavarde, besilaukusios vaiko dviem galvom (ar kaip tai panašiai nelaimingo). Gydytojų konsiliumas nusprendė mano gimimą pagreitint replėmis (nuo to laiko, taigi ilgiau nei visą gyvenimą, nepasitikiu visais šios profesijos atstovais, taigi ir puse savo giminės). Laimei, mamos širdis nemelavo, tiesa išaiškėjo ir gimiau sveikutėlė. Penktadienį, tryliktą, per pilnatį.

3)    Esu pelėda iki kaulų smegenų. Šią savaitę netgi galiu sau leisti prabangą eiti miegoti jau gerokai prašvitus ir keltis vidurdienį (Niujorke dabar turbūt būtų pats tas). Darbingiausios valandos, per kurias daugiausia perskaitoma, parašoma ir sugalvojama  – sutemus, ir jei nėra kitos išeities, miegodama normalių žmonių ritmu kankinuos, kalbu ir vaikštau per miegus. Nors laukan esu išėjus tik kartą. Su bendrabučio sargu prancūzu tąsyk pasikalbėjau lietuviškai.

4)    Nepaisant pelėdiškos prigimties, turiu klaikiausią vaikystės kolekciją, kokią tik galima įsivaizduoti – pelių. Kažkada bandžiau skaičiuoti, tai užstrigau ties penkiais šimtais eksponatų. Dabar kolekciją slepiu ir niekam neprasitariu, o dar ir šuo su pyple paslaugiai darbuojas, po truputį viską naikindami. O pradėjo ji pildytis prieš dvi dešimtis metų, tėčiui iš užjūrio parvežus vieną pliušinį žaislą. Man patiko, visiem patiko, kad man patiko, tai ir pradėjau gauti visom įmanomom progom tuos graužikus. Nuo giminių, draugų, keliautojų, kurių net nepažįstu. Labai lengva jiems dovanas rinkt buvo tuo metu, matot, o ir aš kažkuo į pelę panaši. Na nieko sau! Niekada taip nesišaipykit iš savo vaikų, šiukštu ne. Ir nedovanokit man pelių.

5)    Nekenčiu sporto (tiek savęs kankinimo, tiek kurios nors sporto šakos garbinimo). Pradėjau mėgti Kauną. Bijau vandens telkinių. Nesu kasus bulvių, niekad iš arti nemačiau karvės ar kiaulės. Nevalgau balto šokolado, „braškių“ skonio pieno produktų (kurių skonis nieko bendro su braškėmis neturi), negeriu arbatos su pienu. Fu. Labai lengvai pametu galvą. Labai.

6)    Turiu skraidantį šunį, kuris įprastai tėra per sprindį nuo žemės, bet moka šoktelt smarkiai virš metro. Taip hop hop iš vietos stačiu kampu ir jau gerokai virš stalo. Fokuso priežastys – ekonominės, politinės ir kultūrinės (nejuokauju). Kaimynystėje esančios ambasados dėka: dar prieš keletą metų vizos prisireikę į ją keliskart per savaitę rinkdavos mašinų perpardavinėtojai iš Kazachstano. Nuo paryčių jų jau būdavo nemaža minia (dažnas automobily ir nakvodavo). Visi tokio pat veido, ūgio ir vienodais  dryžuotais megztiniais, vyrai prie verslo, triukšmingi ir alkani. Maximoj šalia pirkdavo vištos ketvirčius (kam Islamas kiaulienos neleido, kam – kaina, įtariu) ir gatvėj puotaudavo, tokiu būdu paįvairindami dažną pasivaikščiojimą su keturkoju. Jam – gardumynas, vedžiojančiajam  – pramoga traukiant kaulus iš gerklės (nes kas per daug, tas nesveika, o dar ir pavojingos šuniui tos vištos). Laimei, atėjo krizė, berods ir mokesčių bei vizų sistemos pasikeitė, tad kazachų neliko nė kvapo. Užtat taksas iš toliausiai tą paukštį užuodęs džiūgauja ir pradeda skraidyt, man gėdą darydamas.

7)    Keletą kartų geranoriai žmonės bandė pataisyti, kad „netaip“ turėtų būti rašoma dviem žodžiais. Ačiū, žinau. Bet neblogai skamba: žiūri, kažkas lyg ir ne taip parašyta. Beveik kalambūras. Nors negaliu pakęsti klaidų (tik savos kartais būna mielos). Be to, argi nematot, kad „ne“ ir „taip“ vienam žody – puikiausias apibūdinimas chroniškiems neapsisprendėliams? Kaip aš.

Kažkas sakė, kad depresija būna prieššventinė, šventinė ir pošventinė. Kaip ir moterys, piktos dėl PMS‘o – Prieš, Per ir Po tam tikrų mėnulio fazių. O kentėt tenka vyrams su dovanom – Kalėdų seneliams, Velykų zuikiams ir kitiems valentinams.

Du liūdnus žmogėnus (prie skirtingų konteinerių, kelių valandų intervale) pastebėjau penktadienį, vasario dešimtą. Nešė abudu lauk žaliaskares – gan nemažas, dailias, iš pažiūros nenubyrėjusias. Pirmasis dar ketino sutalpinti ją dėžėn, bet pamatęs, kad teks laužti ar kitaip grūsti, persigalvojo. Pagarbiai paliko atokiau nuo kitų šiukšlių. Antrasis medelį į sieną atrėmė iškart, jam bandant virsti – nedelsdamas čiupo ir pastatė tvirčiau. Pasivalė pirštines ir lėtai nuėjo. Už dešimties metrų neištvėrė, atsisuko, ir prieš sunkiai nužingsniuodamas toliau, dar spėjo eglutei dovanoti kelių sekundžių tylų žvilgsnį. Tarsi žmona, konkurencijos neatlaikiusi, būtų liepusi atsikratyti užsilikusiu seniai praėjusių Kalėdų atsiminimu. O juk tikrai daugiau nei pusantro mėnesio kartu nugyventa, tiek džiugesio ir spyglių kvapo paskleista.

Mačiau, Lietuvoje yra Smaragdinis (ne šampaninis, burgundiškas ar beaujolais) miestas, kuriame užuovėją rastų sunkiai atsisveikinantys su šventėmis, tarsi laikas būtų sustojęs ties gruodžio dvidešimt penktąja. Kaip ir matytose parduotuvėlėse kažkur Vokietijoje, ištisus metus prekiaujančiose santa klausais, angeliukais ir rudolfais, griežtai atskirtais nuo sodo nykštukų ar rožinių flamingų. Tame mieste eglė tebestovi dar vis, ir dar iš tokių medžiagų pagaminta, kad būtų kuo puikiausiai užkonservuota laike. Virtualiose platybėse yra kampų, kur tą paminklą ilgiausioms praėjusių metų naktims galima stebėti kad ir visą parą. Nors sako, kad technikai ir darbininkams kol kas kibti į darbus per šalta, dar teks palaukti. Blogiausiu atveju, atėjus bedievių šventei, blynų apsivalgiusi minia rėkavimais varydama žiemą iš kiemo kėsinsis padegti tą niekuo dėtą papuošimą. Neduokdie. Tačiau šventės baigėsi, bus kitų.

Kitą šventę pajutau alsuojant į nugarą šeštadienio vakarą. Vienoje jaukiai šurmulingoje Vilniaus vyninėje kaip niekad daug staliukų buvo užgrobę žmonių komplektai: Jis + Ji. Sparčiai tuštėjo vietinės putojančio vyno, kibirėlių ir žvakių atsargos. Smagu stebėt. Vienas vyriškis užsisakė alaus (!), deja, belgiško (!!), ir dar į taurę įpilto (!!!). Liūdnai ir lėtai jį gurkšnojo visą vakarą, tarsi didesnio pažeminimo būt negalėtų. Merginai atiteko visas šampano butelis, kurį ji su malonumu įveikė žymiai greičiau. Taip greit, kad akys pradėjo nevalingai vartytis visomis laikrodžio kryptimis. Panašu, kad abu tikėjosi pasinaudoti paskutine proga užsitikrint, kad vasario keturioliktąją nebūtų vieniši, gal net pasimatymas buvo pirmasis. Bet pokalbis sunkiai mezgėsi, merginos pirštai vis dažniau tiesėsi rašyti žinutes, pudruotis nosį ar tvarkytis nagus. Negelbėjo net dviese pasidalintas užkandis. Linksmiausia dalis prasidėjo tada, kai ant staliuko pasirodė sąskaita už vakarą. Mergina mikliai įsisupo į kailinius ir pamojavusi išbėgo, o vieno likusio vyruko žandikaulis atsidūrė maždaug ties tuščios lėkštės lygmeniu. Kelias minutes susikrimtęs taip sėdėjo, padavėjas net kelis kartus stiebėsi į jį pažiūrėt (juk dar nemaža romantiškai nusiteikusiųjų eilė laukia!). Bandė piniginėj Maironius ir monetas skaičiuot ir vienaip, ir kitaip, kol galiausiai teko traukt banko kortelę ir nuleidus galvą vienam pėdint į -24°C šaltį. Jam, ko gero, Valentino dienos šiemet nebebus. O ir investicija pasirodė niekam tikusi.

Kitas staliukas iš pradžių atrodė pasielgęs gudriau. Pasimatymas dvigubas, išlaidos putojančiam vynui dalinamos per pusę, gal ir pokalbis klostysis lengviau. Iš pradžių taip lyg ir buvo, kol nepasirodė Trečiasis – abiejų vyrukų pažįstamas, netikėtai įžūliai įsitaisęs stalo gale, kaip šeimininkas. Vyriškoji stalo dalis gerokai pralinksmėjo, užsisakė tauresnių gėrimų ir leidosi į kalbas. Įsibrovėlis rodė fokusus su cigarečių pakeliais, mojavo rankomis ir užpūtė žvakes. Viena mergina užsnūdo, kita laikėsi tvirčiau – viena ranka parėmusi galvą žaidė su tuščia taure, kol tarsi nušvitimui atėjus abi susižvalgė, susirinko daiktus ir paliko juos trise. Iš pradžių jie lyg ir nepastebėjo, kol neatkreipė dėmesio į apypilnį butelį kibirėlyje. Paskui, dar būdami drąsūs, pradėjo kalbinti nepažįstamas moteris aplinkui. Rezultato – jokio. Galiausiai pradėjo tarpusavy ginčytis (daugiausia kliuvo Trečiajam, kuris netruko pasišalinti), šampanas atsidūrė konjako taurėse, banknotai nutėkšti ant stalo. Ir išsiskirstė kas sau. Valentino diena gal ir bus, jei tik pavyks merginų akyse užglaistyt situaciją. Gerai bent, kad išlaidos ne veltui – ir pasisėdėta smagiai, ir vynas jų pačių skrandžiuose atsidūrė.

Kas bendro tarp visų šių vaizdelių? Švenčių laukimas. Vieni ilgisi jau praėjusių, kiti gyvena ateinančiųjų nuotaikomis. Kiekvienas pasirenka savo: kam raudonų širdelių ir saldumynų trūkumas pasireiškia (beje, ar čia aš mažai televizorių žiūriu ir prekybcentriuos lankaus, ar šiemet mažai valentininių prekių ir reklamų užderėjo?), kas Nepriklausomybe džiaugias, kas blynais. Ir kad ir kaip madinga sakyt, kad vienos kurios nors „tiesiog negali pakęsti“, kodėl gi nešvęsti? Švęsti taip, kad būtų ko laukti, o praėjus – dar ir turėti ką prisiminti.