Kaip skaitymas veikia protą ir sielą, per pastarąją savaitę (daugiausia diskusijų G+’e dėka) nemažai kas pamąstė ir permąstė. Ne vienos nuomonės būta, šimtų pritariančių galvų palinksėta. Visa tai – šventa tiesa. Bet kaip veikia kūną – tiesiogiai, ne garantuodamas amžinąjį išganymą – neužmačiau, kad kas būtų paminėjęs. Tad silpnumo akimirkai užėjus nesusilaikysiu ir pasisakysiu.
Knygą skaitantysis – ne vien būsimosios savo laimės kalvis, pragmatiškai (sąmoningai ar ne) kaupiantis informaciją ir patirtį ateičiai. Trumpiausiu bei jautriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, besiformuojant asmenybei (ir kūnui), knyggraužys toli gražu nėra kietuolis, saugantis savo reputaciją trapiame sociume. Jis – knygų žiurkė ir aš žinau, ką tai reiškia.
Aš žinau, ką reiškia slapta nuo tėvų po antklode skaityti per naktis, pačiai sau susigadinti akis. Ne, ir ne todėl, kad mano “tėvai debilai“, kaip pasakytų laimingieji. Būna ir taip, kad vyresniesiems broliams ar seserims ilgą laiką tenka dalintis kambariu su tais, kam miegas žymiai reikalingesnis. Ir pasiseka tokiu atveju tik tuomet, jei yra ką paskaityti balsu, kad mažieji užmigtų su šviesa. O tu užsnūstum tik prašvitus.
Aš žinau, ką reiškia knyga apsiginti kaip skydu, knyga tvoti atgal. (Taip, kad ir kaip barbariškai tai beskambėtų. Bet knyga – kaip geriausias draugas, pasiryžęs viskam.) Ir tikrai niekada nepamiršiu, kaip „knygų žiurkei“ kovojant už vietą po saule lūžta nosis. Ne „kietuoliui“, paaugliukų bandos vadui, o tai, akiniuotai, bet visų mylimai. Skaudžiai lūžta, bet sugyja.
Knyga veikia kūną nuolatos. Ji jaudina: koks svaigus naujos knygos kvapas, koks palengvėjimas (ar nusivylimas) užvertus paskutinį jos puslapį. Knyga kelia adrenaliną: su kokiu nekantrumu mokykloj galima laukti 15 minučių pertraukos, kad įveiktum bent penketą puslapių (jei tik kas tavo knygos nenugvelbs ir nebūsi įtrauktas į vaikiškas gaudynes). Su kokiu pasigardžiavimu galima ryti enciklopedijas, žodynus: straipsnis po straipsnio, žodis po žodžio. Knyga atpalaiduoja, nuramina ir užmigdo.
Ir šiandien kuo puikiausiai žinau, ką reiškia ant gležnų pečių į namus (ir iš jų) tempti dešimtį knygų (kiek biblioteka teleidžia ir kiek į glėbį tetelpa). Ir kaip sunku kraustytis: bet kuo gali lengviau atsikratyti negu knyga. Knygas kaupi ir tempi su savim gyvenimo keliu.
Sunki paauglystė ar liguistas potraukis, pasakysite? Anaiptol, visiškai priešingai! Kas gali labiau apdovanoti žmogų, jei ne knyga:supažindinti su pasauliu, sutvirtinti draugystę, atskleisti meilę? Per trumpus gyvenimo metus dar labai mažai žinių spėjau sukaupti, daug ką jau užmiršau (ar nesugebėjau įsiminti), bet kiekviena knyga veda žingsneliu pirmyn. Ir, svarbiausia, ji suteikia stiprybės – tiek dvasinės, tiek fizinės. Knyga grūdina.
Kažkas netaip 