Kas jie tokie, tie Tautos išrinktieji?

Aš, žinoma, ne kandidatė į “Mis Lietuva“ karūną, neskirianti Grybauskaitės nuo Kubiliaus, bet su manimi kažkas tikrai ne taip. Kiek besekčiau rimtąsias Lietuvos naujienas, kiek bebūčiau priversta įstatymų perskaityti ar tiesioginių Seimo posėdžių pažiūrėti, kuo toliau (t.y. arčiau numatomų rinkimų spalio 14-ąją), tuo dažniau išlenda koks nors nematytas negirdėtas žmogelis, parlamentaru besąs. Tada tik klausiu savęs: o kas jis toks?!

Greitai permetus akim šimto keturiasdešimties punktų sąrašą, tokių slapukų bent tuzinas man užkliūna. Vienas, du, trys, keturi… (Rinktinė subjektyvi ir atsitiktiniu būdu sudaryta, – aut. past.) Esu tikra, šie ir kiti panašūs viso labo tyliai ir kruopščiai dirba. Meilės nuotykiais negarsėja, vairuodami laikosi kelių eismo taisyklių, su žvaigždėmis nešoka ir nedainuoja, jų nekalbina nei KK2, nei KK3, nei, juo labiau, kokia Rita Miliūtė. Jie dirba taip tyliai, kad net ir seimūnų reitinge pagal visokiausių pasisakymų skaičių (skaičiuojant nuo kadencijos pradžios) užima garbingiausias paskutines vietas. Gal tik, laimei, pagal pateiktų įstatymų projektų skaičių yra nežymiai kruopštesni už plepiuosius*. Bet taip, visuose darbuose ir visose kadencijose būna keistuolių ir veltėdžių, ir šiaip netgi visai ne apie tai norėjau parašyti.

Šis įrašas juk ne apie statistiką ir politiką, o apie išvaizdą ir grožį mūsų Tautos išrinktųjų. Kaip tik bemąstydama, kaip juos nuo paprastų mirtingųjų atskirti, atsitiktinai atkapsčiau prieš porą metų (be abejo, išsisukinėdama nuo skubesnės ir svarbesnės veiklos) žaidusi su programėle, subendravardiklinančia minios žmonių atvaizdus ir sukurpiančia idealų vidutinį portretą. Tad pažvelkit į šiuos du veidus ir atsakykit, kas jie tokie?!

Taip, ko gero, sunku nebuvo. 27 Seimo moterys ir 113 vyrų – lyg ir nepažįstami, bet kažkur matyti. Šypseną spaudžia švelniai ir santūriai, Degutienės stiliumi (ne veltui toji ir pirmininkė). Tad kol programėlėn sukeltų nuotraukų galiojimo laikas nesibaigė, sugrupavus jas pagal esamas frakcijas galima gauti visai įdomių rezultatų ir gal net įžiūrėti, kuo skiriasi darbietis nuo tvarkiečio ar, tarkim, liberalcentristas nuo liberalsąjūdiečio. Tik, deja, apsiriboti daugiausia teko ties Parlamento vyrija – damų tiek mažai ir jos tokios ryškios, kad visas kortas išsyk sumaišo. Įsivaizduokit Oną Valiukevičiūtę kad ir šimto vyrų būry – iškart visi ištirps ir nublanks josios šešėly. Taigi…

Kairieji ir dešinieji

Pradžiai tegu būna tradiciškiausieji. Konservatoriai, kaip matot, ne itin skiriasi nuo Vidurkių Vidurkio (bet natūralu – jų juk daugiausia ir yra). Gal tik ponia panašesnė į krašto apsaugos ministrę, o ne Seimo pirmininkę, o vyras… turi šiek tiek daugiau plaukų.

Socialdemokrato kakta lyg ir aukščiausia iš visų, o plaukai labiausiai nuspalvinti sidabru. Išminties požymiai? Na, neskubėčiau taip teigt. Kaip ten sakoma apie žilę galvoj?..

Liberalieji

Abu liberalai (kairėje – liberalcentristas, dešinėje – liberalsąjūdietis) turi nežymius akinių pėdsakus. Vieno panašesni į Čapliko ar Valinsko, kito – į Steponavičiaus. Daug skaito, matyt. Panašūs, po velnių, gal tik kairysis turi daugiau plaukų, o dešinysis – ryškesnę barzdą aplink lūpas.

Darbingieji ir tvarkingieji

Šitie į partijos idealų portretą nė nepretenduoja (nes abiejų gražiausieji kažkur po Europą bastos), bet vis dėlto, pažiūrėkit į darbietį (tą, kairėje)! Akiniai ir ūsai, cha cha cha! Dešiniojo, pono iš “Tvarkos ir teisingumo“, ūsai netgi ryškesni, bet net nesupaisau, į ką jis man galėtų būti panašus. Buvusį kolūkio pirmininką galbūt.

Likusieji

Na, ir galiausiai, kas liko. Ogi visiškas nesusipratimas. Bent jau kairioji nuotrauka, Krikščionių partiją atspindinti, dvelkia kažkokia psichodelika. Neapibrėžiama ir palaida kaip ir pačios partijos programa – regis, iki kitų rinkimų ims ir išgaruos kaip miražas. Ponas iš mišrios Seimo narių grupės, matomas dešinėje, šypsosi kreivai ir rūgščiai kaip niekas kitas. Gal dėl to, kad niekur kitur nepritapo ar kad vienas Seime, be draugų?

Tai tiek trumpai apie visus. O į ką jums šitie ponai panašūs, kurios akys nuoširdžiausios, o kurios – gudriausios?

__________

* Jei kam netyčia rūpi, tai pasisakymų statistika tūno čia, o pasiūlymų – šičia.

Ar meilė gali išgelbėti ekonomiką?

Kai už lango spindi pirmi pavasario požymiai, o prieš akis kelias dienas iš eilės – vien skaičiukai, į savaitės pabaigą pradeda dėtis keisti dalykai. Statistiniai duomenys pradeda šokti kadrilį ir maišytis tarpusavyje, o galvoje pokši keisčiausios mintys. Tad tai, ką šičia dar tik ketinu paskelbti, prašau vertinti pakankamai (ne)rimtai: juk duomenys, kuriais remiamasi, yra rimti ir patikimi, tik išvados iš mano pačios piršto laužtos.

Tad. Meilė ir ekonomika. Kad reiškiniai panašūs, savaime suprantama: niekas nesidžiaugia, jei kuriame iš jų nesiseka, abiem būdingas ir sezoniškumas, ir nenuspėjamumas, ir įvairaus plauko krizės. Bet jei kas abejoja, kad jiedu vienas kitam dar ir įtaką daro, tegul kalba faktai:

Duomenys Statistikos departamento, Gyventojų registrų centro ir Eurostat'o.

Žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį, plika akim matyti, kad tol, kol šalies ūkio augimas buvo teigiamas ir stabilus, siūbavo tik žmonių santykiai. Tik šie taip pat buvo teigiami: netgi pradėta daugiau tuoktis, negu skirtis. Iki 2008-ųjų, t.y. kriziaus pradžios. Bet čia įvyko dalykas toks įdomus, kad net raudona rodykle pažymėjau: vestuvių varpai skambėjo rečiau lygiai tiek, kiek procentų sumažėjo BVP. Nedaug atsiliko ir skyrybos.

Paaiškinimus tokiam tampriam ryšiui tarp ekonominės ir šeimyninės gerovės galima rasti du. Pirmuoju atveju, stokojant pinigų, kurti šeimos lizdelį noro nebelieka – nesiseka tuomet nei biedniems jaunikiams, nei nuotakoms be kraičio. Juolab, ir trijų dienų baliaus už grašius neiškelsi. Ardyti seno lizdo taip pat neišeina – lėkštes daužyti juk kainuoja, o prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti. Kitas variantas – priešingai, kuo daugiau brandinant šeimyninį gyvenimą (ar jam pasibaigus viską pradedant iš naujo) nuperkama lininių staltiesių bei indų servizų, tuo smagiau aplinkiniams, ypač verslininkams. Nekalbu apie jau minėtąsias lietuviškas tuoktuves, iš kurių lobsta degtinės gamintojai, sodybų nuomotojai ir daug kitų, bei tai, jog įsimylėjęs žmogus prekybvietėse netenka nuovokos ir perka dovanų krūvas keistų daugiau ar mažiau vertingų dalykų (ne, amerikiečiams, Valentino dieną mylimiesiems išleidžiantiems 74 dolerius 12 centų, o naminiams augintiniams – “tik“ 4,52, niekad neprilygsime, ir neduokdie). Vienaip ar kitaip, sutiksite, kad poveikis tarp meilės ir ekonomikos yra tiesioginis ir abipusis.

Vadinasi, kad geriau gyventume, reikia daugiau ir mylinčių žmonių, lengviau pasiryžtančių išlaidavimams, ir nelaimingų meilių, kurių dėka daugiau pinigų paliekama kirpyklose ir baruose bei investuojama į raudonus lūpdažius ir lenktyninius automobilius. Šičia, deja, gerų norų nepakanka: bėda ta, kad Lietuvoje trūksta vyrų. Tokia jau posovietinės erdvės šalių dalia, kad stipresnieji čia daugiau rūko, geria tauriųjų (ir nelabai) gėrimų bei anksti (sava ar natūralia valia) pasitraukia iš gyvenimo (prielaidos, kad kai kuriem moterys net ir nerūpi, neminiu, nes ir tos ne visos, kaip sakoma, “normalios“). Žodžiu, kad jau apskaičiuota, jog šimtui lietuvių vyrų tenka 115 moteriškaičių (čia tai bent laimė – penkta vieta pasaulyje! valio!), vadinasi, daugmaž 13 moterų iš šimto gyvenime turi tris pasirinkimo galimybes: a) likti vienišos; b) dalintis tuo vieninteliu su kitomis; c) jo dairytis svetur. Dar baisiau būna vėliau: po vidutinio statistinio vyro mirties (jam sulaukus 67-erių) vidutinė statistinė moteris Lietuvoje gyvena dar 11 metų, o šimtui perkopusių septintąją dešimtį bobučių tenka vos 55 diedukai. Na, o jei kas antra, greičiausiai, yra našlė, pragyvenanti vien iš savo pačios pensijos, nieko keisto, kad randasi šitiek viskuo nepatenkintų grasildų ir siaubūnių, neduodančių ramybės nei giminėms, nei kaimynams.

Tad kaip spręsti vyrų trūkumo problemą? Paprasčiausia pasidairyti svetur. Ir ką mes matom: dešimtuke labiausiai moterų stokojančių valstybių ir Saudo Arabija, ir JAE, ir Kataras, ir kitos panašios… (Ir paaiškinkite jūs man, iš kur kyla legendos apie mažiausiai keturias šeichų žmonas ir 70 pažadėtų mergelių. Statistika kalba ką kita – tose šalyse poliandrija* turėtų būti legalizuota, ne kitaip). Katare, lyg ir nuskriaustame labiausiai, ne tik kad vyrų yra trigubai daugiau, nei moterų, bet dar ir BVP vienam gyventojui tenka didžiausias pasaulyje, net Liuksemburgą pralenkiant. O jei iš sąrašo išbrauktume Vatikaną (kurio gyventojams už moteris yra ir įdomesnių užsiėmimų), porą valstybių, kurių ekonominė gerovė ne tokia ir geroviška, bei Kiniją, kuri niekad ir niekaip (net ir be moterų) nepražus, sąrašas gautųsi tobulas, auksu ir nafta kvepiantis. Ko ne kryptis vienišoms lietuvėms kavalierių dairytis? Tai galėtų būti viena prioritetinių Lietuvos užsienio bei ekonominės politikos sričių, o kartu rinka pažinčių bei kelionių agentūrų veiklai vystyti.

Duomenys Jungtinių Tautų.

Kas būtų, jei idėja virstų realybe? Vilniaus (o gal ir Kauno, kur potencialių nuotakų taip pat netrūksta) oro uostuose atsirastų naujos skrydžių kryptys, klestėtų juvelyrinės parduotuvės, restoranai ir viešbučiai, praturtėjusios žmonos savo pamestinukam vaikam siųstų pervedimus, Lietuvoje išmainysimus į iPadus ir kitus prašmatnius niekniekius. Verslui (ir tarpvalstybiniams santykiams) įsisiūbavus, galima būtų persiorientuoti į vyriausiąsias lietuvaites (po arabišku šydu amžiaus juk nematyti), ir taip neliktų mūsuose nepatenkintų senolių ir vienišų žmonių… Svajonės kaip iš grožio konkurso dalyvės lūpų trauktos (“Noriu, kad baigtųsi ekonominis nuosmukis ir pasaulyje vyrautų meilė“), bet kodėl gi ne?

__________

* Poliandrija, gudriai tariant, tai tokia daugpatystės forma, kai ne vyras gali turėti kelis šeimyninius guolius (kaip esti poliginijoje), bet atvirkščiai. Et, gal net visai įdomu būtų kokį barzdočių haremą pamatyti.

Apie buvusius bendradarbius gerai arba nieko

Taip nesakoma, ar ne? Bet savo smagumui prisiminti juk galima, juolab patys šičia neperskaitys, o jei visgi netyčia – tai neatpažins.

Tačiau ko jau ko nekenčiu, tai kai kolektyve yra bobų. Man atrodo, jų būna visur: mokyklose, ligoninėse, savivaldybėse, ministerijose, firmose firmelėse (ką gali žinot apie auto mechanikus, statybininkus ar lazerinių technologijų specialistus, nors, neabejoju, bobų pasitaiko ir tarp jų). Dabar ša, kas rado progą purkštelėti ir įsižeisti. Boba – būtybė be lyties, amžiaus, išsilavinimo ir užimamų pareigų apribojimų. Bobų virusas aptinkamas ir tarp vyriškos lyties atstovų, bet, pripažinkime, pagrindinės jo nešiotojos – moterys. Gal kas septinta, keturiolikta ar dvidešimt pirma, bet ir tiek per akis. Ryškiausi simptomai: 1) geriausias darbas – tas, kuriame stengtis reikia kuo mažiau, gudrumo požymis – gebėjimas išsisukti nuo atsakomybės; 2) įdomiausias darbas – tas, kuriame visada yra ką apkalbėti ir priregzti intrigų; 3) bobų pastangos ir gebėjimai (jų galva) nepelnytai nuvertinami: alga per kukli, pareigos per žemos, todėl meto, kuomet bus galima išeiti užtarnauto poilsio, laukiama kaip išganymo (kad pensija bus per maža – jau kita kalba). Aš per trumpą laiką jau spėjau prisiskinti šiokią tokią puokštę įvairaus plauko personažų, kuriuos šičia ir pamėginsiu geru žodžiu paminėti. Gal net ką nors pavyks atpažinti ar savo karštai-mylimiems-kolegoms pritaikyti.

Nieko asmeniško!

Apie lietuvišką svajonę silikoniniu biustu

Mea culpa. Ne tik švaistau laiką niekams (kad ir dvidešimties minučių trukmės), bet dar ir leisiu sau čia viešai apie juos paburnoti. Nesakykit, kad neperspėjau. Taigi, daugmaž dviejų savaičių šviežumo bulvarinė laida*, kurios herojė – buvusi lietuvaitė. Saldus balsas anapus kadro pasakoja, kad ji Audronės vardą iškeitusi į Skyylos: prie populiarios degtinės pavadinimo „Skyy“, kurią reklamavo, pridėjo Los Andželo trumpinį „L.A.“. Trumpa ir efektinga. Holivude Skaila gyvena jau trylika metų ir pasididžiuodama pasakoja apie „Playboy“ vakarėlius, kuriuose nedalyvauja, Hefnerį, su kuriuo niekada nedraugavo, rodo namą, kuriame negyvena, bei automobilius, kurie priklauso net ne jos vyrui, bet nuomininkams. Tiek jau to. Ponios veidas sudarkytas ne ką mažiau negu grimasos, kurias pati demonstruoja, o žodynas gerokai skurdesnis negu trejus tik ką stuktelėjusios pyplės, kurią turiu pašonėj. Laužyta lietuvių kalba, praturtinta gausybės angliškų žodžių, išduoda, kad Skyyla lietuviškai jau seniai neturi su kuo pasikalbėti. Tebūnie. Bežiūrint iš pradžių kilo noras bumbėti ir piktintis tokia tuštybe, bet tokiu atveju būčiau apkaltinta pavydu. Juolab piktintis ir nėra kuo, nes tuštutė su tokiu vardu ne tik kad niekad į Lietuvą kojos nebeįkels, bet ir gėdos nedaro – tūkstančiai tokių ir pas mus, ir svetur. Tad bent jau smagiai pasijuokiau – be jokios ironiškos potekstės, kaip ir švelni pasakotojos intonacija.

Kol ilgainiui supratau, kokia toji dama yra žavinga. Elementari kaip pavyzdys vadovėlyje šeštaklasiams, Skaila – lietuviškos svajonės įsikūnijimas. Medus vyrų akims, įkvėpimas lengvai prakusti besiviliančioms merginoms (nepaisant to, kad daugybė jų tuo tikslu sunkiai vargsta, kepenis nuodija burbuliuojančiais gėrimais, o odą – UVA ir UVB spinduliais, bei investuoja į save daug laiko ir pinigų). Žurnalistei susirūpinusiu veidu pašnekovė giriasi, kad tingi dirbti, nes darbas džiovina smegenis ir klausia, kam vargti prie nuobodžių knygų. Čia pat ir dalinasi paslaptimis, kaip sėkmingai rasti turtingą vyrą ar kaip gera būti kieno nors išlaikomai. Smerkite, jeigu norite, bet reikia pripažinti, kad toks nuoširdumas – nuginkluojantis. Pasiekti maksimalų rezultatą minimaliomis priemonėmis. Laimėti loterijoje. Ištekėti. Išvykti. Pasirodyti prieš kitus. Turėti viską čia ir dabar – tokia yra minėtoji svajonė. Ir kad ji „lietuviška“ nebūtinai reiškia, jog yra tinkama tik šiuose šešiasdešimt penkiuose tūkstančiuose kvadratinių kilometrų gyvenantiems ar jau išvykusiems. Tai tariamų pragmatikų, nejaučiančių žemės po kojomis, idealas, lygiai taip pat būdingas ir kokiam trisdešimtmečiui italui, į draugo vestuves važiuojančiam skolintu Ferrari, vilkinčiam prabangų kostiumą, bet vis dar tebegyvenančiam su mama ar, geriausiu atveju, pigiame kambaryje. Jei jo siekiamybė sutampa su tuo, ką kiti mato, tai to ir gana, ir čia Skaila yra tobuliausias pavyzdys, suprastintas (matematikos terminais kalbant) iki minimumo.

Norim gauti daug, įdėję mažai pastangų? Galbūt. Įsivaizduokite aukščio kartelę, kilstelėtą per metrą virš galvos: pačiam peršokti per aukštai, net rankomis nepasieksi, užtat ramiai pražingsniuoti neprisilietus nė plaukeliu – pats tas. Tikslas pasiektas? Ko gero, ne, ir galite dėl to kaltę suversti kam nors, laiku nepadavusiam jums karties ar vietoje nestumtelėjusiam. Kas, kad įsibėgėti derėtų pačiam. Tas „kas nors“ galėtų būti valstybė, kad jau taip nūdieną populiaru ja skųstis, guostis ir nešti uodegą lauk. Ir žinote ką? Emigracija, apie kurią kalbama diena iš dienos, yra vienas geresnių Nepriklausomybės metais mus ištikusių dalykų. Nes vieni nepritaps ir grįš bent kalbą pramokę ir kitokių papročių pamatę, kiti gal ir atitols, bet mažesnę konkurenciją tėvynėje tebesantiems sudarys, o likę yra tokie beraščiai liurbiai, kad kurių velnių jie čia reikalingi kam nors ant sprando sėdėti? Svarbu, kad vilkas sotus ir kaip pats sau atrodo iš šono. Lai dirba angluose (apie jokią karjerą nė neužsimindamas), studijuoja Londone (nesvarbu, ką ir kokioj įstaigoj, svarbu ištarti tą stebuklingą sostinės pavadinimą), o vasarą grįžęs siaubia Palangos kabakus ir nespėjusius iš Lietuvos pabėgti vaišina alum ir čeburekais. Kad tik pats jaučiasi gyvenimu patenkintas.

O gal tą kartelę keliame kam nors kitam, ne sau pačiam? Tada lengva sakyti, kad blogi mokytojai, nes tingiam sūneliui ar dukrelei prieš brandos egzaminus reikia samdyti korepetitorius; gydytojai, nes nieko neprašę į kišenę priima saldainius, gėrimus ar kitas padėkos formas; policininkai, nes atvirkščiai, yra mieliau linkę išrašyti baudą negu vesti derybas dėl ko nors, ant kilimėlio nukritusio; politikai, nes arba rinkimuose išvis nėra reikalo balsuoti, arba veikia principas „nubalsuosiu už durnius, blogiau vis viena nebus“; teisėjai, nes priima ne tuos sprendimus, kurių nori už tvoros susirinkusi gyvenime nė vieno įstatymo neskaičiusi šutvė; žurnalistai, nes vartojame jų sukurtą šlamštą, brukamą žiūrimiausiu laiku matomiausiose vietose, o paskui patys spjaudomės. Ir taip be galo, be krašto. Keliame kokius nors reikalavimus aukščiau esantiems, kai tuo tarpu patys be jokios sąžinės graužaties nešamės namo valdišką popierių, nesusirenkam pėdsakų, su šunim vaikščiodami, ar guodžiame aferistams paskutines kupiūras iš kojinių iškrapščiusiuosius, pamiršdami, kad jie patys ką tik būtų mielai nusižengę įstatymams.

Daug negerovių išvardinau, iš tiesų. Bet prisimenu, kaip pyktelėdavau, kai viena mokytoja blogesnius rašinius už manuosius cituodavo ir netgi siūlydavo kolegoms seminaruose ar kur tai kitur nagrinėti. Iš klaidų mokomasi, o ne gerųjų pavyzdžių, paskui sakė ji, juolab tas klaidas ir įžvelgti reikia mokėti. O gerų dalykų Lietuvoj aš matau daug, ir netgi tūkstanteriopai daugiau, negu blogybių. Yra verslių, smalsių, imlių, atvirų žmonių, ne tik keliančių sau aukštus tikslus, bet ir nebijančių įsibėgėti ir patiems bandyti juos įveikti. O kiauragalvės tuštutės, savo „sėkmės“ istorijomis skleidžiančios primityviausių troškimų kerus (pradedant degtine ir kūniškais geiduliais, baigiant užatlantės ir pinigų žavesiu), von Hagenso metodu pridėjus dar šiek tiek silikono kada nors galėtų keliauti po prekybos centrus, didelį pelną nešdamos ir smalsuolius šviesdamos, kad siekti reikia kažko daugiau. Bet to neprireiks, tikiuosi.

Pabaigai, jei kas tebegalvoja, kad Marijos žemėj lieka vieni nevykėliai, kartelę taip žemai nuleidžiantys, kad ne vien plaukais, bet ir bambom siekia, štai jųjų himnas pasiklausymui. Gal ir ne lengvai gyvenam, bet gan linksmai.

Everybody gets a chance, sako Hasselhoffas.

____________________

* Tiesioginės kokybiškos nuorodos nesugebėjau įdėti (gal ir nereikia), bet siužetą galima rasti čia, 2012-02-13 įraše ties 21:20. Iš bėdos gelbsti ir YouTubė.

Tarpušvenčiu gyvenam

Kažkas sakė, kad depresija būna prieššventinė, šventinė ir pošventinė. Kaip ir moterys, piktos dėl PMS‘o – Prieš, Per ir Po tam tikrų mėnulio fazių. O kentėt tenka vyrams su dovanom – Kalėdų seneliams, Velykų zuikiams ir kitiems valentinams.

Du liūdnus žmogėnus (prie skirtingų konteinerių, kelių valandų intervale) pastebėjau penktadienį, vasario dešimtą. Nešė abudu lauk žaliaskares – gan nemažas, dailias, iš pažiūros nenubyrėjusias. Pirmasis dar ketino sutalpinti ją dėžėn, bet pamatęs, kad teks laužti ar kitaip grūsti, persigalvojo. Pagarbiai paliko atokiau nuo kitų šiukšlių. Antrasis medelį į sieną atrėmė iškart, jam bandant virsti – nedelsdamas čiupo ir pastatė tvirčiau. Pasivalė pirštines ir lėtai nuėjo. Už dešimties metrų neištvėrė, atsisuko, ir prieš sunkiai nužingsniuodamas toliau, dar spėjo eglutei dovanoti kelių sekundžių tylų žvilgsnį. Tarsi žmona, konkurencijos neatlaikiusi, būtų liepusi atsikratyti užsilikusiu seniai praėjusių Kalėdų atsiminimu. O juk tikrai daugiau nei pusantro mėnesio kartu nugyventa, tiek džiugesio ir spyglių kvapo paskleista.

Mačiau, Lietuvoje yra Smaragdinis (ne šampaninis, burgundiškas ar beaujolais) miestas, kuriame užuovėją rastų sunkiai atsisveikinantys su šventėmis, tarsi laikas būtų sustojęs ties gruodžio dvidešimt penktąja. Kaip ir matytose parduotuvėlėse kažkur Vokietijoje, ištisus metus prekiaujančiose santa klausais, angeliukais ir rudolfais, griežtai atskirtais nuo sodo nykštukų ar rožinių flamingų. Tame mieste eglė tebestovi dar vis, ir dar iš tokių medžiagų pagaminta, kad būtų kuo puikiausiai užkonservuota laike. Virtualiose platybėse yra kampų, kur tą paminklą ilgiausioms praėjusių metų naktims galima stebėti kad ir visą parą. Nors sako, kad technikai ir darbininkams kol kas kibti į darbus per šalta, dar teks palaukti. Blogiausiu atveju, atėjus bedievių šventei, blynų apsivalgiusi minia rėkavimais varydama žiemą iš kiemo kėsinsis padegti tą niekuo dėtą papuošimą. Neduokdie. Tačiau šventės baigėsi, bus kitų.

Kitą šventę pajutau alsuojant į nugarą šeštadienio vakarą. Vienoje jaukiai šurmulingoje Vilniaus vyninėje kaip niekad daug staliukų buvo užgrobę žmonių komplektai: Jis + Ji. Sparčiai tuštėjo vietinės putojančio vyno, kibirėlių ir žvakių atsargos. Smagu stebėt. Vienas vyriškis užsisakė alaus (!), deja, belgiško (!!), ir dar į taurę įpilto (!!!). Liūdnai ir lėtai jį gurkšnojo visą vakarą, tarsi didesnio pažeminimo būt negalėtų. Merginai atiteko visas šampano butelis, kurį ji su malonumu įveikė žymiai greičiau. Taip greit, kad akys pradėjo nevalingai vartytis visomis laikrodžio kryptimis. Panašu, kad abu tikėjosi pasinaudoti paskutine proga užsitikrint, kad vasario keturioliktąją nebūtų vieniši, gal net pasimatymas buvo pirmasis. Bet pokalbis sunkiai mezgėsi, merginos pirštai vis dažniau tiesėsi rašyti žinutes, pudruotis nosį ar tvarkytis nagus. Negelbėjo net dviese pasidalintas užkandis. Linksmiausia dalis prasidėjo tada, kai ant staliuko pasirodė sąskaita už vakarą. Mergina mikliai įsisupo į kailinius ir pamojavusi išbėgo, o vieno likusio vyruko žandikaulis atsidūrė maždaug ties tuščios lėkštės lygmeniu. Kelias minutes susikrimtęs taip sėdėjo, padavėjas net kelis kartus stiebėsi į jį pažiūrėt (juk dar nemaža romantiškai nusiteikusiųjų eilė laukia!). Bandė piniginėj Maironius ir monetas skaičiuot ir vienaip, ir kitaip, kol galiausiai teko traukt banko kortelę ir nuleidus galvą vienam pėdint į -24°C šaltį. Jam, ko gero, Valentino dienos šiemet nebebus. O ir investicija pasirodė niekam tikusi.

Kitas staliukas iš pradžių atrodė pasielgęs gudriau. Pasimatymas dvigubas, išlaidos putojančiam vynui dalinamos per pusę, gal ir pokalbis klostysis lengviau. Iš pradžių taip lyg ir buvo, kol nepasirodė Trečiasis – abiejų vyrukų pažįstamas, netikėtai įžūliai įsitaisęs stalo gale, kaip šeimininkas. Vyriškoji stalo dalis gerokai pralinksmėjo, užsisakė tauresnių gėrimų ir leidosi į kalbas. Įsibrovėlis rodė fokusus su cigarečių pakeliais, mojavo rankomis ir užpūtė žvakes. Viena mergina užsnūdo, kita laikėsi tvirčiau – viena ranka parėmusi galvą žaidė su tuščia taure, kol tarsi nušvitimui atėjus abi susižvalgė, susirinko daiktus ir paliko juos trise. Iš pradžių jie lyg ir nepastebėjo, kol neatkreipė dėmesio į apypilnį butelį kibirėlyje. Paskui, dar būdami drąsūs, pradėjo kalbinti nepažįstamas moteris aplinkui. Rezultato – jokio. Galiausiai pradėjo tarpusavy ginčytis (daugiausia kliuvo Trečiajam, kuris netruko pasišalinti), šampanas atsidūrė konjako taurėse, banknotai nutėkšti ant stalo. Ir išsiskirstė kas sau. Valentino diena gal ir bus, jei tik pavyks merginų akyse užglaistyt situaciją. Gerai bent, kad išlaidos ne veltui – ir pasisėdėta smagiai, ir vynas jų pačių skrandžiuose atsidūrė.

Kas bendro tarp visų šių vaizdelių? Švenčių laukimas. Vieni ilgisi jau praėjusių, kiti gyvena ateinančiųjų nuotaikomis. Kiekvienas pasirenka savo: kam raudonų širdelių ir saldumynų trūkumas pasireiškia (beje, ar čia aš mažai televizorių žiūriu ir prekybcentriuos lankaus, ar šiemet mažai valentininių prekių ir reklamų užderėjo?), kas Nepriklausomybe džiaugias, kas blynais. Ir kad ir kaip madinga sakyt, kad vienos kurios nors „tiesiog negali pakęsti“, kodėl gi nešvęsti? Švęsti taip, kad būtų ko laukti, o praėjus – dar ir turėti ką prisiminti.

Moterų internete nėra?

Klausimas, senas kaip pasaulis (t.y. kaip virtualūs ryšiai tarp kompiuterių), o atsakymas į jį visiems aiškus beigi įrašytas enciklopedijose. Norėtųs, kad tai būtų tiesa, nes, žinokite, kartais moterimi internete būti nesmagu. Šiek tiek gėda. Taigi, ir manęs čia nėra: net didžiai gerb. Rokiškis neseniai mane ponu pavadino, kas yra labai didelis įvertinimas ir komplimentas (aišku, nepaisant to, jog kai kurie žmonės paskui nusprendė ir realybėj sau tą leisti, kas jau ne taip džiugina širdį). Padėtį gražiais žodžiais bandė taisyt toji pati Pipedija, ačiū jai, bet tebūnie tiek kalbos apie mane.

Norėjau parašyti apie jas. Gerai jau gerai, apie mus. Moterų internete yra, ir apie tai kadų kadaise jau yra kalbėjusios plačiai žinomos ir mylimos Lietuvos tinklaraštininkės. Netgi nereikia jų toli su žiburiu ieškoti, mat mot. g. internautės  linkusios būriuotis didelėmis gaujomis, sutelktomis pagal interesų sritis. Išskirtinos Virtuvininkių, Rankdarbiautojų, Knygmylių, Skudurinėtojų, Motulių ir kt. grupės, bet apie jas daug pasakyti negaliu, nes retai į jas bepakliūnu. Žinau tik, kad ten dalinamasi mielais ir naudingais dalykais (kaip antai neseniai buvau aptikusi gogel mogel receptą: “1 kiaušinio trynys, 2 ½ a. š. cukraus“). Dailios nuotraukos, raityti šriftai, truputis atgarsių iš gyvenimo ir/ar poezijos. Gražu.

Šioje vietoje norėjau dėti tašką (mitas sugriautas, kompiuteriais naudojasi ne vien vyrai), įdėti šmaikštų paveiksliuką ir atsisveikinti (“butukas, brangiosios, mua mua! :* :@ : )~“; beje, šiame kontekste žodis “butukas“ nieko bendro su nekilnojamuoju turtu neturi), tačiau gūglas įstatė man ragus. Jūs tik pažiūrėkite, kokią iškalbingą bukų žvilgsnių galeriją jis siūlo ieškant moterų internete. Dauguma jų (su plaktuku vienoje rankoje ir pjūklu – kitoje) lygiai taip žvelgtų ir po automobilio kapotu, o vyrai, sako, panašiai atrodo aplinkybių priversti į namus parnešti tyrelės pypliams, skalbimo miltelių ar gydomųjų preparatų. Tarp vaizdelių pirmame puslapyje išsiskiria vos vienas (ne jį pirmąjį jūs pastebėjote? negali būti!), tačiau ir jis šaukte šaukia, kad moterų internete nėra, o jų nuotraukos tėra klastotės. Ką gi…

"Pažiūrėk! Internetas! Įdomu, ar jame galima rast kačių?!" - klausia laimingos akys.

Kaip silpnoji lytis yra rodoma platesniuose už kompiuterio vaizduoklį ekranuose, baisu net pagalvoti. Štai Sandra kažkada vaidino paranojikę programuotoją, bendraujančią tik su kompiuteriu (nes net vienintelis “draugas“ jos nėra matęs, o ir ligonė motina nebeatpažįsta), pasišovusią išgelbėti pasaulį. Tuo pat metu Angelina šią misiją vykdė lakstydama riedučiais su flopiku rankose. Vienas keisčiausių epizodų jos kino karjeroje, ir ne vien dėl bjaurių trumpų plaukų, bet ir dėl to, kad vaidino hakerę. (Beje, 1995-aisiais, kai buvo sukurti abu šie filmai, aš irgi jau buvau pažįstama su kompiuteriu. Netgi turėjau tėčio sukurtą elektroninį paštą ir asmeninę svetainę su katinėliu pagrindiniam puslapy. (Tikrai nežinau, už ką iš manęs šitaip buvo šaipomasi.) Pati viso labo naudodavaus kažkuo panašiu į Paint’ą ir žaisdavau žaidimą, gal tetrį, kur už kiekvieną laimėjimą atsidengdavo eilutė paveikslėlio su nuoga merga. Geri buvo laikai, et. Į mokyklą dar nėjau, beje.) Grįžtant prie filmų, viršūnių viršūnė – švedų šedevras, kurio jei dar nematėt, tai pamatysit holivudinį perdirbinį. Tad kai jau būsit pažiūrėję, kaip toji nuo technikos priklausoma asmenybė atrodo ir ką ji niekingam žmogeliui pasiryžus padaryt, idant galėtų Mac‘ą (ne sumuštinį) nusipirkt, suprasit, kaip aš įsivaizduoju didžiąją dalį supermamų populiacijos. Pavojingas visuomenei kontingentas.

Akivaizdu, jog kai kalbama apie kompiuterius, moterys yra gerokai nuvertinamos. Pamirštama, kas gi pirmąkart pasaulyje perkando obuolį, kaip prestižo ženklą dabar dedamą ant prašmatniausių daiktų, kuriuos vyrai perka norėdami pasipuikuoti prieš savo brangiąsias… Užburtas ratas, vienok. O kad ir internetą iš tiesų valdo moterys – faktas jau įrodytas netgi. Jos labiausiai linkusios čiulbėti ir sekti gandus socialiniuose tinkluose (…kaip ir už jų ribų…), virtualiai išleidinėti pinigus (…kaip ir realybėje…) bei praleidžia daugiausia laiko puoselėdamos virtualias fermas (…čia jau atvejis patologinis). Nepamirškite, kad moterys su visais savo privalumais (ir trūkumais) – varomoji pažinčių svetainių jėga, nors kai kurios, save neva labiausiai gerbiančios, dailiajai lyčiai taiko didesnes kainas ir iš jų be saiko pelnosi. Moterų ieškoma, jomis domimasi, ir vien dėl to internetas gyvas. Štai jums ir įrodymas, jeigu norite. (Beje, 2 numerio paaiškinti negaliu. Gal jūs man padėsite.)

Čia jau derėtų “analizę“ baigti ir pasidalinti tuo, ką tikra YouTube diva sako apie merginas internete. Pasidžiaukite.

Tačiau, norėdama baigti rimta gaida ir kad (neduokdie!) nebūtų įsižeidusiųjų, pasakysiu, kad tiek blogosferoje, tiek socialiniuose tinkluose tenka laimė matyti nemažai moterų, besirūpinančių įdomiais dalykais, rašančių sklandžiai ir įdomiai. Būtent jos – atsvara vyriškos lyties aštriaplunksniams, sprendžiantiems opiausias visuomenės problemas ir dėl jų, pripažinkime, kartais susipešantiems kaip bobos. Ir todėl man kartais virtualiai gėda dėl moterų, internete demonstruojančių ne smegenis, o kitas kūno dalis, ar kompiuterį prilyginančių buities prietaisui. Juk jos, tai yra mes, galime daugiau.

Iranietiška kino bomba

Su filmais sutariu nekaip. Mieliau renkuosi knygą (nors ji ir atima daugiau nei dvi valandas gyvenimo), o kokio snobiško kino seanso belaukdama užsnūstu dar per Zemkausko įžanginį žodį. Bet pastaraisiais metais užsibrėžiau šiokį tokį tikslą, kuris jau tapo įpročiu: per savaitę pažiūrėti du filmus (ar bent vidutiniškai taip išeina). Vienas paprastai būna skirtas išsilavinimo spragoms kamšyti (t.y. toks, kurį, sako, būtina bent sykį pažiūrėti, ar kuris tuo metu būna ant bangos), kitas – koks nors rimtesnis dokumentinis ar europietiškas chef d’œuvre (ausiai prie besimokomų kalbų lavinti). Tai štai, kadangi romantiškus-juokingus-veiksmo pertekusius blockbuster‘ius retai beprisiverčiu pažiūrėti, o ką nors vertingo aptikus norisi kitam parekomenduoti ar bent sau atsiminimui pasižymėti (nors ir nesu jokia kino gurmanė ar sinefilė – oi ne, toli gražu), pamaniau pasinaudosiu tokia proga šičia. Kad puslapėlis šis nemerdėtų, kol rimtesnę temą susigalvosiu.

Taigi. Premjera.

Išsiskyrimas | Jodaeiye Nader az Simin (2011)

Istorija apie Nadero ir Simin skyrybas. Net nežinau, ar Lietuvoj filmas jau matytas, ar dar tik bus rodomas (gal kol kas tik apkalbėtas), bet yra vertas žiūrėjimo nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Ne veltui pernai Berlyne susišlavė glėbį lokių, o ir šiemet rimtai pretenduoja į holivudinius gaublius ir oskarus. (Pastaba: Na štai, kaip tik tą sekmadienį, kai atsiliepimą parašiau, auksinį gaublį ir gavo. Ne be reikalo. Belieka Oskaras, pamatysite.) O ir man, primityviai žiūrovei, 24 kadrai senokai nebuvo šitaip užgniaužę kvapo ir sukėlę šitiek minčių – paskutinį syk taip buvo su kanadietiškuoju Incendies (2010), kurį kaip tik neseniai primygtinai rekomendavo Buržujus. Ir nors per pusmetį po žiūrėjimo įspūdžiai apie pastarąjį jau gerokai atslūgo ir nuomonė kiek pasikeitė, sukrečiantis jausmas, tarsi dvynė sesuo giliai įkvėptų oro, aplankė ir stebint iranietiškąsias skyrybas.

Išsiskyrimas – tai nelaimingų sutapimų virtinė. (Pav. via IMDB.com)

Šiam filmui apibūdinti pakaktų grandinės raktinių žodžių: skyrybos, teisinė sistema, šeima, vaikystė, tėvystė, religija, moterų teisės, pareiga, sąžinė, pasirinkimas, melas ir tiesa. Sąrašas ilgas ir, atrodytų, kiek klišinis, bet tai – viskas. Temos absoliučiai universalios, situacijos paprastos ir galinčios nutikti bet kurioje pasaulio šeimoje, aplinka – minimalistinė ir taip pat pernelyg nesignalizuojanti, kur tiksliai veiksmas vyksta. Ir nors iš pradžių kiek dvejojau, kad gali būti nukrypta į moralizuojančiąją ir (ar) islamiškąją pusę, klydau. Netgi moterų teisių klausimas pernelyg nesiejamas su religija (nors to niekaip neišvengsi), o ir ekrane nuolatos šmėžuojančios čadros ir hidžabai akies (beveik) nerėžia.

“Išsiskyrime“ galėtume įžvelgti daugybę priešpriešų (vyras – moteris, motina – tėvas, skirtingi socialiniai visuomenės sluoksniai ir kt.), tačiau ta, kurios labiausiai tikėjausi, – viena blyškiausių. Vakarų pasaulis čia nepriešinamas su Irano visuomene. Netgi priešingai, bent jau man filmas pasirodė labai vakarietiškas. Vienuolikmetė mergaitė nuolat vaizduojama besimokanti, o tėvas skatina jos pačios savarankiškumą. Ar kad ir Simin, skyrybų iniciatorė, išsiskirianti švelniais veido bruožais ir raudonais plaukais vienspalvėje pilkoje aplinkoje. Ji – anglų kalbos mokytoja, nešiojanti džinsus ir trokštanti išvykti iš šalies (kur tiksliai, lyg ir neprasitariama, bet tai ir nesvarbu). Ir ją vaidinanti aktorė, Leila Hatami, žavi Europą net būdama nuolat pridengta galva. Gal dėl to, kad yra studijavusi Šveicarijoje ir nepriekaištingai kalba (bent jau) prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. O gal paprasčiausiai tokių išvaizdžių, santūrių ir išsilavinusių moterų pramogų versle reta.

Galiausiai, apie tai, kas man atrodo esanti didžiausia šios kino bombos smogiamoji galia. Tai – jau minėtas universalumas. Nors veikėjai gan karšto būdo, kalba daug ir greitai (kino teatre, deja, norėdama perskaityti subtitrus nebūčiau galėjusi sustabdyti juostą), dialogai visiškai realistiški, ir atrodo, lygiai tokie patys galėtų skambėti net iš lietuvių lūpų. Scenarijus labai paprastas, tačiau atidžiai permąstytas: nieko nereikalingo jame nėra, bet dėl to jis nė kiek ne mažiau stebina. Ir nesijauti, tarsi kažkas į ausį kuždėtų: mes turėjome labai mažai pinigų, todėl pusę filmo pratylėsime, o tu pabadyk viską suprasti pats; nes jei ne, esi kvailas ir nieko nenutuoki apie meną. (Ir ne vien lietuvišką kiną turiu omeny, jeigu ką.) Nes nereikia nei specialiųjų efektų, nei šokiruojančių vaizdų, kad filmas paveiktų ir sukrėstų.

Daugiau kalbėti apie “Išsiskyrimą“ neverta ir, jei tik pasitaikys proga, rekomenduoju sėsti į teisėjo kėdę ir jį pasižiūrėti. O nuo šiol ir aš, žiūrėdama tuos du filmus per savaitę, labai norėčiau pamatyti dar ką nors panašaus, bendražmogiško ir laužančio stereotipus. Tačiau abejoju, ar artimiausiu metu pavyks.

Dvi moterys, dvi istorijos apie mirtį

Dvi tikros istorijos, neraminančios mane pastaruoju metu, kelia tokius pačius šiurpius klausimus, tačiau yra visai tarpusavy nesusijusios. Skiria jas pusšešto tūkstančio kilometrų atstumas tarp Londono ir Niujorko, septynios dešimtys metų, dviejų moterų, apie kurias kalbama, kilmė ir mirties aplinkybės. Bet jųdviejų grožis, apie kurį sklandė legendos, talentai, nelaimingos meilės, žlugusios svajonės ir vienišumo jausmas – labai panašūs. Kas įdomiausia, tos dvi istorijos gan gausiai atspindimos kūryboje, pačiomis įvairiausiomis jos formomis – kaip paveikslas, pjesė, daina ir jos vaizdo klipas, dokumentinis filmas ar netgi interneto svetainė. Taigi, apie abi nelaimėles, Dorothy ir Joyce, ir jų pėdsakus menuose.

"Dorothy Hale savižudybė", Frida Kahlo, 1939 m. (via Wikipedia)

 

Pradžiai – daina, viešumon išleista vos prieš kelias savaites, bet Time jau paskelbta 2011 metų geriausiąja. Skamba ji gal kiek ir per pompastiškai, palyginus su statistiniu pop kūriniu, todėl gal net yra panašesnė į kokią religinę giesmę. Ne mažiau keistas ir dainos vaizdo klipas: ir bažnyčios choras jame matyti, ir voodoo ritualai, galiausiai dar ir mergina nušoka nuo stogo. Bet kol komentatoriai purkštauja ir ginčijasi, ar  juodos spalvos vyrukas su maišu ant galvos, keistų traukulių tampomas ir dar gatvėje merginą persekiojantis, – rasinės diskriminacijos apraiška, ar ne, pamirštamas kitas dalykas. Kas ta mergina juoda suknele, taip gražiai pasitraukianti iš gyvenimo? Ne paslaptis, kad dainuojančioji raudonplaukė Florence Welch – didelė Fridos Kahlo kūrybos gerbėja, jau ir anksčiau iš jos sėmusis įkvėpimo. Šįkart mintį pakuždėjo 1939 m. paveikslas, pasakojantis Dorothy Hale savižudybės istoriją.

Apie blondines “prie Smetonos“

Pradžiai – trumpa priešistorė, iš kur tokios temos randasi ir kodėl jos galėtų būti aktualios. Slėpti nėra ko – pati esu šviesių plaukų, kas dažniausiai būna nebloga privilegija ar nuolaida, bet kartais – ir silpnoji vieta, ir didelis trūkumas. Anekdotai apie blondines, kad ir lėkšti, man visada juokingi. (Esu prastos atminties, tad nė vieno dabar nepapasakosiu, bet ir taip visi bent po tūkstantį tokių yra girdėję.) Prieš porą dienų teko įsivelti į (pusiau) rimtą diskusiją įvairaus plauko visuomenės atstovų klausimu, kurioje vienas mano didžiai gerbiamas žmogus, nestokojantis nei išsilavinimo, nei patirties, tekštelėjo kelis iš piršto laužtus faktus. Trumpas résumé būtų toks:

1. Lietuvoje blondinės kaip barakudos, vyrų pinigų medžiotojos, stereotipas – naujovė, išpopuliarinta “Tralialia“ ir kitų liūdnos baigties projektų.
2. Tarpukario Lietuvoje tebebuvo gajus lietuvaitės kaip “sesės geltonkasės“ įvaizdis, o papirosus Kauno restoranuose traukdavo tik tų laikų tamsiaplaukės, pasižymėjusios prastesne reputacija. Blondinė tuo metu buvo moters kaip mylimosios ir būsimosios vaikų motinos idealas, nesiejamas su jokiomis nuodėmėmis.  (Viena kiek vėliau liūdnai pagarsėjusi idėja, beje, irgi buvo kilusi iš šviesiaplaukių idealizavimo.)
3. Ir išvis, skirtis tarp blondinių ir tamsiaplaukių tuo metu dar neegzistavo, nes dar nebuvo gimusios (ar visu grožiu prisirpusios) Marilyn Monroe ar „Playboy“ merginos, pasaulyje įvykdžiusios blondinių revoliuciją.

„Argumentų“ toje diskusijoje pateikta ir daugiau, o kovos būta aršios, bet nevaisingos. Aš, kaip žmogus, visada besijaučiantis teisus, nepraradau entuziazmo tuos tuščius teiginius sudaužyti į šipulius, todėl nusprendžiau paguglinti apie šviesių plaukų damas tarpukariu. Tema gal kiek išsiplėtė ir persiplėtė, užgriebdama ir vyrų – moterų santykių ir kt. klausimus, bet įdomybių radau ne vieną, tad ta proga jomis ir pasidalinsiu.*

Taigi, Apie blondines prie Smetonos, arba Laikai keičiasi, o žmonės – ne. Blondinės ypač.

Kaip matyti iš iliustracijos, šviesiaplaukė – nuo seno geidžiamas viršelio veidas. (1933 m.)