Posts Tagged ‘kalendorius’

Kažkas sakė, kad depresija būna prieššventinė, šventinė ir pošventinė. Kaip ir moterys, piktos dėl PMS‘o – Prieš, Per ir Po tam tikrų mėnulio fazių. O kentėt tenka vyrams su dovanom – Kalėdų seneliams, Velykų zuikiams ir kitiems valentinams.

Du liūdnus žmogėnus (prie skirtingų konteinerių, kelių valandų intervale) pastebėjau penktadienį, vasario dešimtą. Nešė abudu lauk žaliaskares – gan nemažas, dailias, iš pažiūros nenubyrėjusias. Pirmasis dar ketino sutalpinti ją dėžėn, bet pamatęs, kad teks laužti ar kitaip grūsti, persigalvojo. Pagarbiai paliko atokiau nuo kitų šiukšlių. Antrasis medelį į sieną atrėmė iškart, jam bandant virsti – nedelsdamas čiupo ir pastatė tvirčiau. Pasivalė pirštines ir lėtai nuėjo. Už dešimties metrų neištvėrė, atsisuko, ir prieš sunkiai nužingsniuodamas toliau, dar spėjo eglutei dovanoti kelių sekundžių tylų žvilgsnį. Tarsi žmona, konkurencijos neatlaikiusi, būtų liepusi atsikratyti užsilikusiu seniai praėjusių Kalėdų atsiminimu. O juk tikrai daugiau nei pusantro mėnesio kartu nugyventa, tiek džiugesio ir spyglių kvapo paskleista.

Mačiau, Lietuvoje yra Smaragdinis (ne šampaninis, burgundiškas ar beaujolais) miestas, kuriame užuovėją rastų sunkiai atsisveikinantys su šventėmis, tarsi laikas būtų sustojęs ties gruodžio dvidešimt penktąja. Kaip ir matytose parduotuvėlėse kažkur Vokietijoje, ištisus metus prekiaujančiose santa klausais, angeliukais ir rudolfais, griežtai atskirtais nuo sodo nykštukų ar rožinių flamingų. Tame mieste eglė tebestovi dar vis, ir dar iš tokių medžiagų pagaminta, kad būtų kuo puikiausiai užkonservuota laike. Virtualiose platybėse yra kampų, kur tą paminklą ilgiausioms praėjusių metų naktims galima stebėti kad ir visą parą. Nors sako, kad technikai ir darbininkams kol kas kibti į darbus per šalta, dar teks palaukti. Blogiausiu atveju, atėjus bedievių šventei, blynų apsivalgiusi minia rėkavimais varydama žiemą iš kiemo kėsinsis padegti tą niekuo dėtą papuošimą. Neduokdie. Tačiau šventės baigėsi, bus kitų.

Kitą šventę pajutau alsuojant į nugarą šeštadienio vakarą. Vienoje jaukiai šurmulingoje Vilniaus vyninėje kaip niekad daug staliukų buvo užgrobę žmonių komplektai: Jis + Ji. Sparčiai tuštėjo vietinės putojančio vyno, kibirėlių ir žvakių atsargos. Smagu stebėt. Vienas vyriškis užsisakė alaus (!), deja, belgiško (!!), ir dar į taurę įpilto (!!!). Liūdnai ir lėtai jį gurkšnojo visą vakarą, tarsi didesnio pažeminimo būt negalėtų. Merginai atiteko visas šampano butelis, kurį ji su malonumu įveikė žymiai greičiau. Taip greit, kad akys pradėjo nevalingai vartytis visomis laikrodžio kryptimis. Panašu, kad abu tikėjosi pasinaudoti paskutine proga užsitikrint, kad vasario keturioliktąją nebūtų vieniši, gal net pasimatymas buvo pirmasis. Bet pokalbis sunkiai mezgėsi, merginos pirštai vis dažniau tiesėsi rašyti žinutes, pudruotis nosį ar tvarkytis nagus. Negelbėjo net dviese pasidalintas užkandis. Linksmiausia dalis prasidėjo tada, kai ant staliuko pasirodė sąskaita už vakarą. Mergina mikliai įsisupo į kailinius ir pamojavusi išbėgo, o vieno likusio vyruko žandikaulis atsidūrė maždaug ties tuščios lėkštės lygmeniu. Kelias minutes susikrimtęs taip sėdėjo, padavėjas net kelis kartus stiebėsi į jį pažiūrėt (juk dar nemaža romantiškai nusiteikusiųjų eilė laukia!). Bandė piniginėj Maironius ir monetas skaičiuot ir vienaip, ir kitaip, kol galiausiai teko traukt banko kortelę ir nuleidus galvą vienam pėdint į -24°C šaltį. Jam, ko gero, Valentino dienos šiemet nebebus. O ir investicija pasirodė niekam tikusi.

Kitas staliukas iš pradžių atrodė pasielgęs gudriau. Pasimatymas dvigubas, išlaidos putojančiam vynui dalinamos per pusę, gal ir pokalbis klostysis lengviau. Iš pradžių taip lyg ir buvo, kol nepasirodė Trečiasis – abiejų vyrukų pažįstamas, netikėtai įžūliai įsitaisęs stalo gale, kaip šeimininkas. Vyriškoji stalo dalis gerokai pralinksmėjo, užsisakė tauresnių gėrimų ir leidosi į kalbas. Įsibrovėlis rodė fokusus su cigarečių pakeliais, mojavo rankomis ir užpūtė žvakes. Viena mergina užsnūdo, kita laikėsi tvirčiau – viena ranka parėmusi galvą žaidė su tuščia taure, kol tarsi nušvitimui atėjus abi susižvalgė, susirinko daiktus ir paliko juos trise. Iš pradžių jie lyg ir nepastebėjo, kol neatkreipė dėmesio į apypilnį butelį kibirėlyje. Paskui, dar būdami drąsūs, pradėjo kalbinti nepažįstamas moteris aplinkui. Rezultato – jokio. Galiausiai pradėjo tarpusavy ginčytis (daugiausia kliuvo Trečiajam, kuris netruko pasišalinti), šampanas atsidūrė konjako taurėse, banknotai nutėkšti ant stalo. Ir išsiskirstė kas sau. Valentino diena gal ir bus, jei tik pavyks merginų akyse užglaistyt situaciją. Gerai bent, kad išlaidos ne veltui – ir pasisėdėta smagiai, ir vynas jų pačių skrandžiuose atsidūrė.

Kas bendro tarp visų šių vaizdelių? Švenčių laukimas. Vieni ilgisi jau praėjusių, kiti gyvena ateinančiųjų nuotaikomis. Kiekvienas pasirenka savo: kam raudonų širdelių ir saldumynų trūkumas pasireiškia (beje, ar čia aš mažai televizorių žiūriu ir prekybcentriuos lankaus, ar šiemet mažai valentininių prekių ir reklamų užderėjo?), kas Nepriklausomybe džiaugias, kas blynais. Ir kad ir kaip madinga sakyt, kad vienos kurios nors „tiesiog negali pakęsti“, kodėl gi nešvęsti? Švęsti taip, kad būtų ko laukti, o praėjus – dar ir turėti ką prisiminti.

Reklama