Posts Tagged ‘socialiniai tinklai’

Klausimas, senas kaip pasaulis (t.y. kaip virtualūs ryšiai tarp kompiuterių), o atsakymas į jį visiems aiškus beigi įrašytas enciklopedijose. Norėtųs, kad tai būtų tiesa, nes, žinokite, kartais moterimi internete būti nesmagu. Šiek tiek gėda. Taigi, ir manęs čia nėra: net didžiai gerb. Rokiškis neseniai mane ponu pavadino, kas yra labai didelis įvertinimas ir komplimentas (aišku, nepaisant to, jog kai kurie žmonės paskui nusprendė ir realybėj sau tą leisti, kas jau ne taip džiugina širdį). Padėtį gražiais žodžiais bandė taisyt toji pati Pipedija, ačiū jai, bet tebūnie tiek kalbos apie mane.

Norėjau parašyti apie jas. Gerai jau gerai, apie mus. Moterų internete yra, ir apie tai kadų kadaise jau yra kalbėjusios plačiai žinomos ir mylimos Lietuvos tinklaraštininkės. Netgi nereikia jų toli su žiburiu ieškoti, mat mot. g. internautės  linkusios būriuotis didelėmis gaujomis, sutelktomis pagal interesų sritis. Išskirtinos Virtuvininkių, Rankdarbiautojų, Knygmylių, Skudurinėtojų, Motulių ir kt. grupės, bet apie jas daug pasakyti negaliu, nes retai į jas bepakliūnu. Žinau tik, kad ten dalinamasi mielais ir naudingais dalykais (kaip antai neseniai buvau aptikusi gogel mogel receptą: “1 kiaušinio trynys, 2 ½ a. š. cukraus”). Dailios nuotraukos, raityti šriftai, truputis atgarsių iš gyvenimo ir/ar poezijos. Gražu.

Šioje vietoje norėjau dėti tašką (mitas sugriautas, kompiuteriais naudojasi ne vien vyrai), įdėti šmaikštų paveiksliuką ir atsisveikinti (“butukas, brangiosios, mua mua! :* :@ : )~”; beje, šiame kontekste žodis “butukas” nieko bendro su nekilnojamuoju turtu neturi), tačiau gūglas įstatė man ragus. Jūs tik pažiūrėkite, kokią iškalbingą bukų žvilgsnių galeriją jis siūlo ieškant moterų internete. Dauguma jų (su plaktuku vienoje rankoje ir pjūklu – kitoje) lygiai taip žvelgtų ir po automobilio kapotu, o vyrai, sako, panašiai atrodo aplinkybių priversti į namus parnešti tyrelės pypliams, skalbimo miltelių ar gydomųjų preparatų. Tarp vaizdelių pirmame puslapyje išsiskiria vos vienas (ne jį pirmąjį jūs pastebėjote? negali būti!), tačiau ir jis šaukte šaukia, kad moterų internete nėra, o jų nuotraukos tėra klastotės. Ką gi…

"Pažiūrėk! Internetas! Įdomu, ar jame galima rast kačių?!" - klausia laimingos akys.

Kaip silpnoji lytis yra rodoma platesniuose už kompiuterio vaizduoklį ekranuose, baisu net pagalvoti. Štai Sandra kažkada vaidino paranojikę programuotoją, bendraujančią tik su kompiuteriu (nes net vienintelis “draugas” jos nėra matęs, o ir ligonė motina nebeatpažįsta), pasišovusią išgelbėti pasaulį. Tuo pat metu Angelina šią misiją vykdė lakstydama riedučiais su flopiku rankose. Vienas keisčiausių epizodų jos kino karjeroje, ir ne vien dėl bjaurių trumpų plaukų, bet ir dėl to, kad vaidino hakerę. (Beje, 1995-aisiais, kai buvo sukurti abu šie filmai, aš irgi jau buvau pažįstama su kompiuteriu. Netgi turėjau tėčio sukurtą elektroninį paštą ir asmeninę svetainę su katinėliu pagrindiniam puslapy. (Tikrai nežinau, už ką iš manęs šitaip buvo šaipomasi.) Pati viso labo naudodavaus kažkuo panašiu į Paint’ą ir žaisdavau žaidimą, gal tetrį, kur už kiekvieną laimėjimą atsidengdavo eilutė paveikslėlio su nuoga merga. Geri buvo laikai, et. Į mokyklą dar nėjau, beje.) Grįžtant prie filmų, viršūnių viršūnė – švedų šedevras, kurio jei dar nematėt, tai pamatysit holivudinį perdirbinį. Tad kai jau būsit pažiūrėję, kaip toji nuo technikos priklausoma asmenybė atrodo ir ką ji niekingam žmogeliui pasiryžus padaryt, idant galėtų Mac‘ą (ne sumuštinį) nusipirkt, suprasit, kaip aš įsivaizduoju didžiąją dalį supermamų populiacijos. Pavojingas visuomenei kontingentas.

Akivaizdu, jog kai kalbama apie kompiuterius, moterys yra gerokai nuvertinamos. Pamirštama, kas gi pirmąkart pasaulyje perkando obuolį, kaip prestižo ženklą dabar dedamą ant prašmatniausių daiktų, kuriuos vyrai perka norėdami pasipuikuoti prieš savo brangiąsias… Užburtas ratas, vienok. O kad ir internetą iš tiesų valdo moterys – faktas jau įrodytas netgi. Jos labiausiai linkusios čiulbėti ir sekti gandus socialiniuose tinkluose (…kaip ir už jų ribų…), virtualiai išleidinėti pinigus (…kaip ir realybėje…) bei praleidžia daugiausia laiko puoselėdamos virtualias fermas (…čia jau atvejis patologinis). Nepamirškite, kad moterys su visais savo privalumais (ir trūkumais) – varomoji pažinčių svetainių jėga, nors kai kurios, save neva labiausiai gerbiančios, dailiajai lyčiai taiko didesnes kainas ir iš jų be saiko pelnosi. Moterų ieškoma, jomis domimasi, ir vien dėl to internetas gyvas. Štai jums ir įrodymas, jeigu norite. (Beje, 2 numerio paaiškinti negaliu. Gal jūs man padėsite.)

Čia jau derėtų “analizę” baigti ir pasidalinti tuo, ką tikra YouTube diva sako apie merginas internete. Pasidžiaukite.

Tačiau, norėdama baigti rimta gaida ir kad (neduokdie!) nebūtų įsižeidusiųjų, pasakysiu, kad tiek blogosferoje, tiek socialiniuose tinkluose tenka laimė matyti nemažai moterų, besirūpinančių įdomiais dalykais, rašančių sklandžiai ir įdomiai. Būtent jos – atsvara vyriškos lyties aštriaplunksniams, sprendžiantiems opiausias visuomenės problemas ir dėl jų, pripažinkime, kartais susipešantiems kaip bobos. Ir todėl man kartais virtualiai gėda dėl moterų, internete demonstruojančių ne smegenis, o kitas kūno dalis, ar kompiuterį prilyginančių buities prietaisui. Juk jos, tai yra mes, galime daugiau.

Aš – blogas žmogus. Retai kada darau gerus darbus ar sakau gražius žodžius. Jaučiu alergiją rašiniams apie virtuvę, rankdarbius, vaikų priežiūrą, drabužius ar keliones (apie pastarąsias tik iš pavydo). Esu prasta, nerimta ir nenuosekli rašinėtoja. Ir baisingai mėgstu persekioti žmones (socialiniuose tinkluose ir RSS sraute, žinoma): maitinuosi jų kūryba ir mintimis kaip duona kasdienine, tik pasakyti to garsiai nedrįstu. Bet štai ponas Skirtumas (berods iš T raidės) pasišovė atgaivinti naudingą iniciatyvą, vienas kito gyrimo akciją atrakciją. Pagalvojau: blogai – ne kaktusai, nelaistomi vysta, tad gal ir aš šliūkštelėsiu lašelį kitą malonaus žodžio. Taigi…

Pradėkim nuo dinozaurų

Didžiausias iš jų – Rokiškis, kuris sakosi esąs žiurkėnas, bet yra kaži koks žvėris ar mažų mažiausiai genetinis mutantas. Sako, sekmadieniais jau renkasi vad. rokiškizmo išpažinėjai, atmintinai besimokantys jo rašinius ir komentarus, kaip poterius. O rašo stipriai (nors, įsivertinęs savo kainą, pastaruoju metu ir retokai).

Beveik tas pats pasakytina ir apie p. Užkalnį, kuris, kaip iš dangaus nusileidęs, pasakė tautai: aš jus atvesiu į doros kelią, ir jūs suprasit, kokie esat menki ir nuodėmingi. Daugiau ir nėra ką pasakyt, nes Užkalnio nemėgt – beveik tas pats, kaip būt neskaičiusiam „Silva rerum“ ar neprenumeruot „Lietuvos ryto“.

Grumlinas, veikiausiai, palėpėje laiko būrelį kinų vaikų, kurie renka informaciją jo puslapiui. Kinietukai mintinai moka visokiausių datų ir dar yra suskirstyti temom: apie citrinas, merginas, dvarus, ir daug ką kita. Kartais parašo ir pats, nes niekas kitas taip ramiai ir solidžiai nepasipasakotų, kaip jo dukrai sekasi visokiose revoliucijose ir riaušėse ar kokias pamokas gavo sudaužęs automobilį.

Ir dar yra Commonsense’ai, bet tie turbūt trigalvis slibinas, o ne dinozaurai. Žiū kažkas ir visą teisybę apie juos parašė. Ne viską suprantu, ką apie verslus kalba, bet autoritetas neginčijamas, kad net Delfi žurnalistai juos cituoja (taip taip), o kai kurie valdininkai ir energetikai dreba pamatę naują jų įrašą Google Reader’y.

Istorikai

Čia dalykas įdomus, nes su istorija mano santykiai nekokie (dulka namie Šapoka ir Davies, tik retsykiais paskaitomi), bet bloguose štai randu, kas man labai patinka.

Kaip šviežiai keptas mokslų daktaras, garbingiausios vietos čia nusipelno Baltasis vaiduoklis. Visi jo juodraščiai vertingi, pastarieji apie sovietmetį ir aukštojo mokslo reformą – ypač.

Vis dėlto, Leo Lenox yra plačiau žinomas, mat net tranzuotojai, pas istoriką mašinon pakliuvę, tikisi su Liūtu susipažint. Bloge (net ir tam kitam, apie muziką) rašo solidžiai ir sklandžiai. Jei randa laiko, temų imas įvairiausių. Bet kur nors kitur sutikę nusišnekėjimais jo už ūsų netampykit – jei blogesnės nuotaikos, išleidžia nagus ir debilus su pasimėgavimu sudrasko.

Pseudoistoriko įrašai – tikri galiūnai tiek turinio, tiek apimties prasme. Bet misija jo – traukt į viešumą istorijos šarlatanus ir negailestingai trypt jų kalbamus kliedesius – verta ypatingos pagarbos.

Pijus lyg ir ne istorikas, bet rašo visokiausias įdomybes apie Viduramžius. Skaitai, stebiesi, žaviesi, negali nustot.

Beje, jaunieji istorikai irgi plunksną moka valdyt. Gal tik ne tokius rimtus dalykus rašo, o savo erasmus įspūdžius smagiai papasakoja. Ir nostalgiją mano metams užusieny kelia…

Įžymybės

Liudvikas Andriulis, berods, kažkur slaptą tinklaraštį kurpia, bet geriausiai yra žinomas siauruose ratuose (vėlgi, Skirtumas blogoramoje puikiai išbraižęs planus, kur jį rasti). Net pats Užkalnis nepraleidžia progos tuo pasinaudot ir pasimaudyt jo šlovės spinduliuose: ne veltui du iš trijų (anot Poko) populiariausių tekstų jo protokoluose Liudviko klaviatūra rašyti.

Egidijus Nasevičius, iš pirmo žvilgsnio, asmenybė susitrejinusi: ir rimtom temom pankuoja, ir apie laivus, ir apie kovos menus rašo… Bet jei paskaitysit, kaip jis tą daro, tai suprasit, kad atvejis dar rimtesnis. Jo galvoje telpa daug balsų, ir paslaptis, kaip jis su visais susišneka ir sugeba visus į vieną darnų chorą sulipdyt. Grafomanas iš didžiosios raidės.

Skirtumą kad ir dusyk jau minėjau, negaliu to nepadaryt ir trečią kart. Pati nežinau kodėl, nes tas tai bomžus miške persekioja, tai mėsą doroja, tai dar ką sugalvoja… Bet tai žmogus, kuris sugeba įsiskverbt į Delfi žurnalistų mintis ir įteigt jiems skaičiavimus karštom temom, kad neva jie patys sugalvojo. O tai, pripažinkim, dalykas retas.

Kleckas yra tikra internetų žvaigždė, buržujus, sutinkamas tik tarp elito atstovų: varškės mėgėjų sambūriuose, mitinguose, baliuose pas pačią Kristiną B.  Teko girdėt, net paskaitas studentam skaito. Dar užsiima visuomeniniu darbu surūšiuodamas interneto šiukšles ir penktadieniais pateikdamas rinkinį gėrybių, kurių darbe geriau nežiūrinėt, o tai prunkšit šefo akivaizdoj (true story). Ai, ir dar laukiu kino teatrų rinkinio, nes naujiem metam sąrašo “ką pažiūrėt” dar nesu pasidarius…

Dar yra žmonių, kurie parašo ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet ir skaitomi su pasimėgavimu, pasitaupant, kas geriausia.

Domas Mituzas dirba Facebook’e, yra spaudęs ranką B. Obamai ir savo pasakojimu apie Silicio slėnį taip užkabino, kad verta laukti kažko daugiau. Žmogus-pavyzdys.

Vilhelmas Negerovė tekstais taip pat nelepina, bet kai parašo, tai parašo… Pastarąjį kartą stebuklingai apsireiškė per Kūčias.

Kaobanga rašo lengva ranka ir niekada nenuvilia. Apie verslą ir kūrybą.

Dėl Ramūno Urbštavičiaus pavojaus aliarmą turbūt be reikalo paskelbiau – kurį laiką puslapis gal ir neatsidarinėjo, bet dabar žiū – viskas kuo sklandžiausiai. Atradau  jį visai neseniai, kai apie emigrantus parašė. Smagiai, su gera doze ironijos, ir taip visom temom. Tad čiupkit ir skaitykit!

Dizainologas Robertas pateikia visokių įdomybių iš savo stebėjimo lauko. Dalykų, kurių pati nepastebėčiau.

Tas pats pasakytina ir apie vieną temą, į kurią anksčiau dėmesio nekreipiau, kol neužtikau nuostabių blogų… Apie apleistus pastatus įdomybių papasakoja ir nuotraukom dalinasi Apleisti, Nieko naujo ir Miesto vitrina. Vien reportažai apie karstų gamybos cechą ir Šv. Jokūbo ligoninę kokie… Brr.

Ir pabaigai, du saldėsiai apie mergaites ir berniukus, kurie ūpą pakelia, kai visai būna blogai.

Blogas su ženklu No girls allowed pripasakoja visokių teorijų ir istorijų iš flirtavimo srities. Klubinėtojas su literatūrine gyslele.

Paskutinė, bet labai ypatinga – Milda, kurios Vaflis tortas saldus ir netrupa. Panelė graži ir smagi (tiek teatsimenu, kad kažkada nešvankius filmus vienam būrely žiūrėjom), o dar ir rašinėja su gera nuotaika. Angliški intarpai akies beveik nebebado, gal tik mažas geekas mano viduje paprašytų (praėjusių Kalėdų proga…) RSS funkciją susitvarkyt ☺

Tai štai, sekmadieninį gerumo priepuolį tuo ir baigsiu. Ir tikiuos, neįsižeis nei vienas šitaip apibūdintas, o jei kas atras, ko dar neskaitęs, išvis laiminga būsiu…

Toks galėtų būti portretas elitinio komentatoriaus, kuriam ir valdžia, ir pinigai, ir pažintys po kojomis. Atitinkama ir kalba, ir povyza. (via Pipedija)

Apie delfių komentatorių florą ir fauną jau tiek kalbėta, kad galėtų būti prirašytos ištisos enciklopedijos. Ši žmonijos rūšis niekada nebus įrašyta į Raudonąją knygą, bet ir didelio pavojaus visuomenei ji nekelia: susitelkę uždaruose portalų rezervatuose, aktyviausi intervale nuo pirmadienio iki penktadienio maždaug tarp 8 ir 17 val., dažniausiai gerkles tokie standartiniai komentatoriai pjaunasi tarpusavyje. Jie bando prisidengti tariamu anonimiškumu, nors dažnai nesunku įvardinti, kokiu adresu žvėryne ar durnyne galima rasti interneto prieigą, o daugiau paskaitinėję atpažinsite vienus ir tuos pačius asmenis.

Kad komentatorių galia yra didelė, įrodo ir tai, jog jų nuomonę pasiskaitinėti mėgsta daug kas – ir dviratininkai mėgėjai, ir diplomuoti fizikai, ir nekenčiamiausi politikai. Tad nieko nuostabaus, kad jų skleidžiami virusai sklinda ir kitur: nuo seno gero pasiūlymo duoti pašnekovui į snukį (kalbantis akis į akį), iki XXI a. žmogaus antrųjų namų – socialinių tinklų. Tik komentavimo liga – ne gripas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o vėžiukas. Šių dienų komentatorius nebūtinai slapstosi po bevardžiu IP adresu, o gali išdidžiai reikštis savo tikruoju vardu ir pavarde. Vis dėlto, nacionaliniai lietuvių diskutavimo ypatumai išlieka tie patys, seni kaip keverzonės viešuosiuose tualetuose, kuriuos kelis čia ir išskirsiu. Gal kam jie netgi pasirodys naudingi, mat yra lengvai pritaikomi tiek turguje, tiek snukiaknygėse, tiek politiniame ringe kylantiems debatams.

1)    Pirmiausia atsipalaiduokite ir jauskitės laisvai – komentaruose galite pasisakyti bet kokia tema. Ir kuo silpniau ją išmanote – tuo geriau, nes jūsų mąstymas nesugadintas mokslo į galvą kalamų klišių, o iš pasąmonės glūdumų kylanti nuomonė yra autentiška ir vienintelė teisinga. Jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių nagrinėjama tema jums neįdomi, nieko tokio – bet kuriuo atveju, galite kalbėti apie tai, kas jums atrodo svarbiau. Formulė labai paprasta: pavyzdžiui, jeigu šnekama apie mokslo slėnio steigimą mieste, pasisakymas apie tai, koks korumpuotas yra vienas ar kitas meras ar koks brangus šiemet šildymas, bus itin relevantiškas ir nuo to tiktai svaresnis. Esama ir universalių, bet kokiame kontekste pritaikomų frazių, kaip antai „Visi jie vagys“, „Prie ruso buvo geriau“, „Kaltas Kubilius“ ir pan.

2)    Galite reikštis ir visuomenei visai nereikšmingais klausimais, bet tik tam, kad pasidalintumėte savo išmintimi ir įkrėstumėte aplink besiganančiai avinų bandai nors šiek tiek smegenų. Tarkime, aptinkate trumpą „pramoginio“ turinio pranešimą apie daugiau ar mažiau visuomenei žinomam asmeniui nutikusį nelaimingą atsitikimą, skyrybas ar kokį kitą reikšmingesnį gyvenimo įvykį.  Tuomet jūsų moralinė pareiga yra viešai paskelbti: i) koks idiotas yra tas, apie kurį rašoma; ii) koks idiotas yra antraštės (nes retai kada tekstas būna solidesnis apimties ar turinio prasme) autorius; iii) koks idiotas gali tai skaityti; iv) koks idiotas gali kometuoti tokį šlamštą. Nes tik taip galima perauklėti neišprusėlius, besidominčius tokiomis nesąmonėmis.

3)    Kalbėdamas pasitikėkite savimi. Venkite tokių abstrakčių formuluočių, kaip „Kobra – ko gero geriausias gėrimas pasaulyje“. Įsivaizduokite, kad sėdite prie raugintais kopūstais ir Frankfurto dešrelėmis nukrauto vokiško stalo, prie kurio kiekvienas jūsų kūno išleistas garsas – patvirtinimas šeimininkei, kokia nusisekusi buvo jos ruošta vakarienė. Ar kad esate senų, laiko patikrintų draugų būryje kasmetiniame baikerių suvažiavime. Lai komentarai liejasi laisvai kaip alus per Jonines, o jums negalioja nei kalbos kultūros, nei moralės, nei jokios kitos normos ir taisyklės.

4)    Sunkioji artilerija įvairaus pobūdžio diskusijose – tai taikymasis į aptariamo teksto ar iškelto klausimo autoriaus asmenines savybes. Į jas atkreipti dėmesį tiesiog būtina. Gali būti, jog dėl tam tikrų priežasčių (pvz., kad paguglinę internete pirštais neužbadytų verslo partneriai ar studentai) jūsų oponento tapatybė nėra žinoma. Tuomet jūs turite moralinę teisę klausti „A kas tu toks, kad man aiškintum? Pavardė, adresas, pareigos?…“ ir tapyti įsivaiduojamą pašnekovo portretą (kompleksuotas, nevykėlis, pasipūtėlis ir kt.). Antroji galimybė – jūs konkrečiai žinote, su kuo turite reikalą. Jei autorius yra gerai žinomas ir didžiai gerbiamas, viešojoje erdvėje kiekvienas oro pagadinimas jo prabangių kvepalų dvelksmu tiesiog pasmerktas sulaukti daugybės pagarbos taškų. Ir priešingai – jei jums asmeniškai autorius nėra simpatiškas, kalbėdamas tai nuolat pabrėžkite. Nevenkite bakstelėti į, jūsų manymu, silpniausias tokio žmogaus vietas. Tarkime, išsisėmus diskusijai apie energetinį saugumą ar filosofiją, visuomet galite griebtis politinės ar lytinės orientacijos šiaudo, apšaukdamas oponentą raudonskūriu,turinčiu nenumaldomų iškrypusių polinkių.

5)    Burkitės su bendraminčiais ir nepamirškite, kad kur jūsų daug, ten jūs – jėga. Riba, ties kuria dar galima išklausyti kiekvieną norintįjį ir diskusiją suvaldyti gongu ribojant pasisakymų laiką – 141 asmuo. Turėkite tai omenyje norėdami užgožti priešingai manančiuosius – tokiu būdu paskandinsite jų silpnus balselius jūsų šutvės pilamų srutų sraute. Nesidrovėkite reikštis visur ir visada, net jei neturite ką pasakyti. Negana to, manoma, kad masiniai sadomazochizmo seansai internete nuramina ir veikia kaip prevencinė priemonė prieš smurtą šeimoje, alkoholizmą ir kitas visuomenės ydas.

Ir pabaigai, kad tekstas neatrodytų toks agresyvus ir piktas, saldi dainuška apie tuščiakalbystę. Mėgstantiems skaityti tarp eilučių.

 

Bent vieną dalyką, kuo Facebook’as pranašesnis už G+’ą, tikrai žinau. Ten yra kačių, kad ir kaip visi jas mėgtų, o aš nekęsčiau. Ir iguanų, ir vėžlių, triušių, šimpanzių, ir ko tik nori. Objektyvumo dėlei prisipažinsiu, kad ir mano šuns anketa tenai randasi (bet ją sukūrė jaunėlis brolis – tikrai tikrai – mokykloj neturėdamas ką veikt per pamoką – ir slaptažodį pamiršo – ir nėra kaip ištrint tos šeimos gėdos). Kodėl žmonės taip elgiasi (o dauguma jų, kaip išaiškėjo, yra suaugę ir rimti, o ne dvylikamečiai jaunieji informatikai), net bijau atsakymą sužinoti, bet katės ir Co. veikia internete buvo smalsu, tad ir užsikabinau. Rezultatas – gal ir ne socialinis tyrimas, bet šiokia tokia rašliava ☺

Vardas

Kas pirmiausia kliudo akį aptikus keturkojį taip vadinamoje Snukiaknygėje, tai vardų išmoningumas. Jei kada (neduokdie!) mąstysite ir saviškiui užkurti anketą, štai keturi dėsningumai, pastebėti jau esančiosiose:

a) Svarbiausia yra aiškiai nurodyti, kuriai šeimai – šuninių ar katinių – mokslinėje gyvūnijos klasifikacijoje padaras priskirtinas (nors esti ir šimpanzių, ir graužikų, tačiau išimtys tik patvirtina taisyklę). Aiškiau tariant, šuo jis ar katė, nors iš nuotraukos tai lyg ir turėtų būti aišku. Turiu pagrindo įtarti, jog virtualioje erdvėje toks skiriamasis ženklas atstoja apsiuostymo ceremoniją. Tad kaip tarp dvikojų Veidaknygės naudotojų vyrauja Nežinau, Neturiu ir Nesakysiu pavardes nešiojantieji (ir klysta Statistikos departamentas skelbdamas, kad juos lenkia Kazlauskai, Jankauskai ir Petrauskai), taip tarp keturkojų gausiausios vieno viarslinyko pavarde Katinas (dar žinomo kaip Tokajaus Princas) giminės gretos: rastumėte ir jo pusbrolį Batuotą Katiną, ir pusseserę Katytę Batuotą, ir dėdes Leopoldą ir Lancelotą, senelį Juzikėlį, antros eilės krikšto mamą Katę Vandą, jos nesantuokines dukteris Bjanką ir Piką Šnicelytę Katytes bei daugybę kitų.

b) Turintys kuo pasigirti (kilmingesnieji, žinoma, nes skelbtis esąs “dvarniaška”, “lietuviškasis lenciūginis” ar “bobikas mišrūnas” nedrįstų niekas) nepraleidžia progos pasipuikuoti ir savo veislės įmantriu pavadinimu. Tad sutinkame ir vokiečių ar Kaukazo avigalvių, – tpfu! aviganių,Jorkšyro, rusų, bul-, toi-, jagd- (…) terjerų, haskių, labradorų, mopsų, bokserių ir kokių tik nori velnių. Beje, daugiausia, bent jau mano pastebėjimu, yra taksų. Ir nieko nuostabaus, mat ir žymiausias socialinių tinklų amsius – Marselis iš Taksų giminės. Tačiau šnekama, kad savo ilgą nosį pastaruoju metu labai jau užrietęs jisai: į vakarėlius ir fotosesijas su savo gražuole šeimininke vaikšto, po užusienius važinėja, netgi savo laidą televizijoje turi. Gal net atsisako mokėti už taksi.

c) Norint, kad augintinio vardas skambėtų kaip kalnų krištolo varpelis, labai pravartu pasitelkti į pagalbą deminutyvines žodžių formas ir atgaivinti rimavimo žinias, įgytas pradinėse klasėse. Tokiu būdu gimsta tokie šedevrai, kaip Bianca Biankutė, Džiulė Burbulė, Ėdutė Kėdutė, Fanta Fantulytė, Gintaras Gintarėlis, Haskis Haskiukas, Mišrūniukė Miegaliukė, Murka Murkaitė… Kaip turbūt netrukote pastebėti, kakaviniu kondensuotu pienu sulieto, morengais įdaryto zefyro įspūdis sukuriamas tą patį pakartojus kelis sykius. Šiuo atveju vardo smogiamoji galia slypi ne kokybėje, o kiekybėje saldžių žodelių žodelyčių. Miau.

d) Aišku, pasitaiko ir išimčių, ir kūrybingesnių sprendimų. Tarp mano favoritų – Anfisa Vseolizneova Aya, Bartulencijus Juodas, Bėgislovas ir Marytė Trukdesiai, Cmykas Baudėjas, Dragas Netikėta Laimė, Moliberta Lick’n Love, Pepe Shushikas, Sharka Laukinė Vilkauogė, Snifas Snifalojus, Šyska Katė-Miauskė, Šyza Rutkauskė, Vincentas Pimpadrilis, Wunjo Wundzhensas… Visų nė neišvardinsi!

Gyvenimiška patirtis

Kad ir kokie gražūs pūkuotukų vardai bebūtų, dauguma jų gyvenime yra matę ir šilto, ir šalto. Savo prisiminimais dalinasi Matė Nevidonė:

(daugiau…)