Apie lietuvišką svajonę silikoniniu biustu

Mea culpa. Ne tik švaistau laiką niekams (kad ir dvidešimties minučių trukmės), bet dar ir leisiu sau čia viešai apie juos paburnoti. Nesakykit, kad neperspėjau. Taigi, daugmaž dviejų savaičių šviežumo bulvarinė laida*, kurios herojė – buvusi lietuvaitė. Saldus balsas anapus kadro pasakoja, kad ji Audronės vardą iškeitusi į Skyylos: prie populiarios degtinės pavadinimo „Skyy“, kurią reklamavo, pridėjo Los Andželo trumpinį „L.A.“. Trumpa ir efektinga. Holivude Skaila gyvena jau trylika metų ir pasididžiuodama pasakoja apie „Playboy“ vakarėlius, kuriuose nedalyvauja, Hefnerį, su kuriuo niekada nedraugavo, rodo namą, kuriame negyvena, bei automobilius, kurie priklauso net ne jos vyrui, bet nuomininkams. Tiek jau to. Ponios veidas sudarkytas ne ką mažiau negu grimasos, kurias pati demonstruoja, o žodynas gerokai skurdesnis negu trejus tik ką stuktelėjusios pyplės, kurią turiu pašonėj. Laužyta lietuvių kalba, praturtinta gausybės angliškų žodžių, išduoda, kad Skyyla lietuviškai jau seniai neturi su kuo pasikalbėti. Tebūnie. Bežiūrint iš pradžių kilo noras bumbėti ir piktintis tokia tuštybe, bet tokiu atveju būčiau apkaltinta pavydu. Juolab piktintis ir nėra kuo, nes tuštutė su tokiu vardu ne tik kad niekad į Lietuvą kojos nebeįkels, bet ir gėdos nedaro – tūkstančiai tokių ir pas mus, ir svetur. Tad bent jau smagiai pasijuokiau – be jokios ironiškos potekstės, kaip ir švelni pasakotojos intonacija.

Kol ilgainiui supratau, kokia toji dama yra žavinga. Elementari kaip pavyzdys vadovėlyje šeštaklasiams, Skaila – lietuviškos svajonės įsikūnijimas. Medus vyrų akims, įkvėpimas lengvai prakusti besiviliančioms merginoms (nepaisant to, kad daugybė jų tuo tikslu sunkiai vargsta, kepenis nuodija burbuliuojančiais gėrimais, o odą – UVA ir UVB spinduliais, bei investuoja į save daug laiko ir pinigų). Žurnalistei susirūpinusiu veidu pašnekovė giriasi, kad tingi dirbti, nes darbas džiovina smegenis ir klausia, kam vargti prie nuobodžių knygų. Čia pat ir dalinasi paslaptimis, kaip sėkmingai rasti turtingą vyrą ar kaip gera būti kieno nors išlaikomai. Smerkite, jeigu norite, bet reikia pripažinti, kad toks nuoširdumas – nuginkluojantis. Pasiekti maksimalų rezultatą minimaliomis priemonėmis. Laimėti loterijoje. Ištekėti. Išvykti. Pasirodyti prieš kitus. Turėti viską čia ir dabar – tokia yra minėtoji svajonė. Ir kad ji „lietuviška“ nebūtinai reiškia, jog yra tinkama tik šiuose šešiasdešimt penkiuose tūkstančiuose kvadratinių kilometrų gyvenantiems ar jau išvykusiems. Tai tariamų pragmatikų, nejaučiančių žemės po kojomis, idealas, lygiai taip pat būdingas ir kokiam trisdešimtmečiui italui, į draugo vestuves važiuojančiam skolintu Ferrari, vilkinčiam prabangų kostiumą, bet vis dar tebegyvenančiam su mama ar, geriausiu atveju, pigiame kambaryje. Jei jo siekiamybė sutampa su tuo, ką kiti mato, tai to ir gana, ir čia Skaila yra tobuliausias pavyzdys, suprastintas (matematikos terminais kalbant) iki minimumo.

Norim gauti daug, įdėję mažai pastangų? Galbūt. Įsivaizduokite aukščio kartelę, kilstelėtą per metrą virš galvos: pačiam peršokti per aukštai, net rankomis nepasieksi, užtat ramiai pražingsniuoti neprisilietus nė plaukeliu – pats tas. Tikslas pasiektas? Ko gero, ne, ir galite dėl to kaltę suversti kam nors, laiku nepadavusiam jums karties ar vietoje nestumtelėjusiam. Kas, kad įsibėgėti derėtų pačiam. Tas „kas nors“ galėtų būti valstybė, kad jau taip nūdieną populiaru ja skųstis, guostis ir nešti uodegą lauk. Ir žinote ką? Emigracija, apie kurią kalbama diena iš dienos, yra vienas geresnių Nepriklausomybės metais mus ištikusių dalykų. Nes vieni nepritaps ir grįš bent kalbą pramokę ir kitokių papročių pamatę, kiti gal ir atitols, bet mažesnę konkurenciją tėvynėje tebesantiems sudarys, o likę yra tokie beraščiai liurbiai, kad kurių velnių jie čia reikalingi kam nors ant sprando sėdėti? Svarbu, kad vilkas sotus ir kaip pats sau atrodo iš šono. Lai dirba angluose (apie jokią karjerą nė neužsimindamas), studijuoja Londone (nesvarbu, ką ir kokioj įstaigoj, svarbu ištarti tą stebuklingą sostinės pavadinimą), o vasarą grįžęs siaubia Palangos kabakus ir nespėjusius iš Lietuvos pabėgti vaišina alum ir čeburekais. Kad tik pats jaučiasi gyvenimu patenkintas.

O gal tą kartelę keliame kam nors kitam, ne sau pačiam? Tada lengva sakyti, kad blogi mokytojai, nes tingiam sūneliui ar dukrelei prieš brandos egzaminus reikia samdyti korepetitorius; gydytojai, nes nieko neprašę į kišenę priima saldainius, gėrimus ar kitas padėkos formas; policininkai, nes atvirkščiai, yra mieliau linkę išrašyti baudą negu vesti derybas dėl ko nors, ant kilimėlio nukritusio; politikai, nes arba rinkimuose išvis nėra reikalo balsuoti, arba veikia principas „nubalsuosiu už durnius, blogiau vis viena nebus“; teisėjai, nes priima ne tuos sprendimus, kurių nori už tvoros susirinkusi gyvenime nė vieno įstatymo neskaičiusi šutvė; žurnalistai, nes vartojame jų sukurtą šlamštą, brukamą žiūrimiausiu laiku matomiausiose vietose, o paskui patys spjaudomės. Ir taip be galo, be krašto. Keliame kokius nors reikalavimus aukščiau esantiems, kai tuo tarpu patys be jokios sąžinės graužaties nešamės namo valdišką popierių, nesusirenkam pėdsakų, su šunim vaikščiodami, ar guodžiame aferistams paskutines kupiūras iš kojinių iškrapščiusiuosius, pamiršdami, kad jie patys ką tik būtų mielai nusižengę įstatymams.

Daug negerovių išvardinau, iš tiesų. Bet prisimenu, kaip pyktelėdavau, kai viena mokytoja blogesnius rašinius už manuosius cituodavo ir netgi siūlydavo kolegoms seminaruose ar kur tai kitur nagrinėti. Iš klaidų mokomasi, o ne gerųjų pavyzdžių, paskui sakė ji, juolab tas klaidas ir įžvelgti reikia mokėti. O gerų dalykų Lietuvoj aš matau daug, ir netgi tūkstanteriopai daugiau, negu blogybių. Yra verslių, smalsių, imlių, atvirų žmonių, ne tik keliančių sau aukštus tikslus, bet ir nebijančių įsibėgėti ir patiems bandyti juos įveikti. O kiauragalvės tuštutės, savo „sėkmės“ istorijomis skleidžiančios primityviausių troškimų kerus (pradedant degtine ir kūniškais geiduliais, baigiant užatlantės ir pinigų žavesiu), von Hagenso metodu pridėjus dar šiek tiek silikono kada nors galėtų keliauti po prekybos centrus, didelį pelną nešdamos ir smalsuolius šviesdamos, kad siekti reikia kažko daugiau. Bet to neprireiks, tikiuosi.

Pabaigai, jei kas tebegalvoja, kad Marijos žemėj lieka vieni nevykėliai, kartelę taip žemai nuleidžiantys, kad ne vien plaukais, bet ir bambom siekia, štai jųjų himnas pasiklausymui. Gal ir ne lengvai gyvenam, bet gan linksmai.

Everybody gets a chance, sako Hasselhoffas.

____________________

* Tiesioginės kokybiškos nuorodos nesugebėjau įdėti (gal ir nereikia), bet siužetą galima rasti čia, 2012-02-13 įraše ties 21:20. Iš bėdos gelbsti ir YouTubė.

Iranietiška kino bomba

Su filmais sutariu nekaip. Mieliau renkuosi knygą (nors ji ir atima daugiau nei dvi valandas gyvenimo), o kokio snobiško kino seanso belaukdama užsnūstu dar per Zemkausko įžanginį žodį. Bet pastaraisiais metais užsibrėžiau šiokį tokį tikslą, kuris jau tapo įpročiu: per savaitę pažiūrėti du filmus (ar bent vidutiniškai taip išeina). Vienas paprastai būna skirtas išsilavinimo spragoms kamšyti (t.y. toks, kurį, sako, būtina bent sykį pažiūrėti, ar kuris tuo metu būna ant bangos), kitas – koks nors rimtesnis dokumentinis ar europietiškas chef d’œuvre (ausiai prie besimokomų kalbų lavinti). Tai štai, kadangi romantiškus-juokingus-veiksmo pertekusius blockbuster‘ius retai beprisiverčiu pažiūrėti, o ką nors vertingo aptikus norisi kitam parekomenduoti ar bent sau atsiminimui pasižymėti (nors ir nesu jokia kino gurmanė ar sinefilė – oi ne, toli gražu), pamaniau pasinaudosiu tokia proga šičia. Kad puslapėlis šis nemerdėtų, kol rimtesnę temą susigalvosiu.

Taigi. Premjera.

Išsiskyrimas | Jodaeiye Nader az Simin (2011)

Istorija apie Nadero ir Simin skyrybas. Net nežinau, ar Lietuvoj filmas jau matytas, ar dar tik bus rodomas (gal kol kas tik apkalbėtas), bet yra vertas žiūrėjimo nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Ne veltui pernai Berlyne susišlavė glėbį lokių, o ir šiemet rimtai pretenduoja į holivudinius gaublius ir oskarus. (Pastaba: Na štai, kaip tik tą sekmadienį, kai atsiliepimą parašiau, auksinį gaublį ir gavo. Ne be reikalo. Belieka Oskaras, pamatysite.) O ir man, primityviai žiūrovei, 24 kadrai senokai nebuvo šitaip užgniaužę kvapo ir sukėlę šitiek minčių – paskutinį syk taip buvo su kanadietiškuoju Incendies (2010), kurį kaip tik neseniai primygtinai rekomendavo Buržujus. Ir nors per pusmetį po žiūrėjimo įspūdžiai apie pastarąjį jau gerokai atslūgo ir nuomonė kiek pasikeitė, sukrečiantis jausmas, tarsi dvynė sesuo giliai įkvėptų oro, aplankė ir stebint iranietiškąsias skyrybas.

Išsiskyrimas – tai nelaimingų sutapimų virtinė. (Pav. via IMDB.com)

Šiam filmui apibūdinti pakaktų grandinės raktinių žodžių: skyrybos, teisinė sistema, šeima, vaikystė, tėvystė, religija, moterų teisės, pareiga, sąžinė, pasirinkimas, melas ir tiesa. Sąrašas ilgas ir, atrodytų, kiek klišinis, bet tai – viskas. Temos absoliučiai universalios, situacijos paprastos ir galinčios nutikti bet kurioje pasaulio šeimoje, aplinka – minimalistinė ir taip pat pernelyg nesignalizuojanti, kur tiksliai veiksmas vyksta. Ir nors iš pradžių kiek dvejojau, kad gali būti nukrypta į moralizuojančiąją ir (ar) islamiškąją pusę, klydau. Netgi moterų teisių klausimas pernelyg nesiejamas su religija (nors to niekaip neišvengsi), o ir ekrane nuolatos šmėžuojančios čadros ir hidžabai akies (beveik) nerėžia.

“Išsiskyrime“ galėtume įžvelgti daugybę priešpriešų (vyras – moteris, motina – tėvas, skirtingi socialiniai visuomenės sluoksniai ir kt.), tačiau ta, kurios labiausiai tikėjausi, – viena blyškiausių. Vakarų pasaulis čia nepriešinamas su Irano visuomene. Netgi priešingai, bent jau man filmas pasirodė labai vakarietiškas. Vienuolikmetė mergaitė nuolat vaizduojama besimokanti, o tėvas skatina jos pačios savarankiškumą. Ar kad ir Simin, skyrybų iniciatorė, išsiskirianti švelniais veido bruožais ir raudonais plaukais vienspalvėje pilkoje aplinkoje. Ji – anglų kalbos mokytoja, nešiojanti džinsus ir trokštanti išvykti iš šalies (kur tiksliai, lyg ir neprasitariama, bet tai ir nesvarbu). Ir ją vaidinanti aktorė, Leila Hatami, žavi Europą net būdama nuolat pridengta galva. Gal dėl to, kad yra studijavusi Šveicarijoje ir nepriekaištingai kalba (bent jau) prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. O gal paprasčiausiai tokių išvaizdžių, santūrių ir išsilavinusių moterų pramogų versle reta.

Galiausiai, apie tai, kas man atrodo esanti didžiausia šios kino bombos smogiamoji galia. Tai – jau minėtas universalumas. Nors veikėjai gan karšto būdo, kalba daug ir greitai (kino teatre, deja, norėdama perskaityti subtitrus nebūčiau galėjusi sustabdyti juostą), dialogai visiškai realistiški, ir atrodo, lygiai tokie patys galėtų skambėti net iš lietuvių lūpų. Scenarijus labai paprastas, tačiau atidžiai permąstytas: nieko nereikalingo jame nėra, bet dėl to jis nė kiek ne mažiau stebina. Ir nesijauti, tarsi kažkas į ausį kuždėtų: mes turėjome labai mažai pinigų, todėl pusę filmo pratylėsime, o tu pabadyk viską suprasti pats; nes jei ne, esi kvailas ir nieko nenutuoki apie meną. (Ir ne vien lietuvišką kiną turiu omeny, jeigu ką.) Nes nereikia nei specialiųjų efektų, nei šokiruojančių vaizdų, kad filmas paveiktų ir sukrėstų.

Daugiau kalbėti apie “Išsiskyrimą“ neverta ir, jei tik pasitaikys proga, rekomenduoju sėsti į teisėjo kėdę ir jį pasižiūrėti. O nuo šiol ir aš, žiūrėdama tuos du filmus per savaitę, labai norėčiau pamatyti dar ką nors panašaus, bendražmogiško ir laužančio stereotipus. Tačiau abejoju, ar artimiausiu metu pavyks.

Nacionaliniai diskutavimo ypatumai

Toks galėtų būti portretas elitinio komentatoriaus, kuriam ir valdžia, ir pinigai, ir pažintys po kojomis. Atitinkama ir kalba, ir povyza. (via Pipedija)

Apie delfių komentatorių florą ir fauną jau tiek kalbėta, kad galėtų būti prirašytos ištisos enciklopedijos. Ši žmonijos rūšis niekada nebus įrašyta į Raudonąją knygą, bet ir didelio pavojaus visuomenei ji nekelia: susitelkę uždaruose portalų rezervatuose, aktyviausi intervale nuo pirmadienio iki penktadienio maždaug tarp 8 ir 17 val., dažniausiai gerkles tokie standartiniai komentatoriai pjaunasi tarpusavyje. Jie bando prisidengti tariamu anonimiškumu, nors dažnai nesunku įvardinti, kokiu adresu žvėryne ar durnyne galima rasti interneto prieigą, o daugiau paskaitinėję atpažinsite vienus ir tuos pačius asmenis.

Kad komentatorių galia yra didelė, įrodo ir tai, jog jų nuomonę pasiskaitinėti mėgsta daug kas – ir dviratininkai mėgėjai, ir diplomuoti fizikai, ir nekenčiamiausi politikai. Tad nieko nuostabaus, kad jų skleidžiami virusai sklinda ir kitur: nuo seno gero pasiūlymo duoti pašnekovui į snukį (kalbantis akis į akį), iki XXI a. žmogaus antrųjų namų – socialinių tinklų. Tik komentavimo liga – ne gripas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o vėžiukas. Šių dienų komentatorius nebūtinai slapstosi po bevardžiu IP adresu, o gali išdidžiai reikštis savo tikruoju vardu ir pavarde. Vis dėlto, nacionaliniai lietuvių diskutavimo ypatumai išlieka tie patys, seni kaip keverzonės viešuosiuose tualetuose, kuriuos kelis čia ir išskirsiu. Gal kam jie netgi pasirodys naudingi, mat yra lengvai pritaikomi tiek turguje, tiek snukiaknygėse, tiek politiniame ringe kylantiems debatams.

1)    Pirmiausia atsipalaiduokite ir jauskitės laisvai – komentaruose galite pasisakyti bet kokia tema. Ir kuo silpniau ją išmanote – tuo geriau, nes jūsų mąstymas nesugadintas mokslo į galvą kalamų klišių, o iš pasąmonės glūdumų kylanti nuomonė yra autentiška ir vienintelė teisinga. Jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių nagrinėjama tema jums neįdomi, nieko tokio – bet kuriuo atveju, galite kalbėti apie tai, kas jums atrodo svarbiau. Formulė labai paprasta: pavyzdžiui, jeigu šnekama apie mokslo slėnio steigimą mieste, pasisakymas apie tai, koks korumpuotas yra vienas ar kitas meras ar koks brangus šiemet šildymas, bus itin relevantiškas ir nuo to tiktai svaresnis. Esama ir universalių, bet kokiame kontekste pritaikomų frazių, kaip antai „Visi jie vagys“, „Prie ruso buvo geriau“, „Kaltas Kubilius“ ir pan.

2)    Galite reikštis ir visuomenei visai nereikšmingais klausimais, bet tik tam, kad pasidalintumėte savo išmintimi ir įkrėstumėte aplink besiganančiai avinų bandai nors šiek tiek smegenų. Tarkime, aptinkate trumpą „pramoginio“ turinio pranešimą apie daugiau ar mažiau visuomenei žinomam asmeniui nutikusį nelaimingą atsitikimą, skyrybas ar kokį kitą reikšmingesnį gyvenimo įvykį.  Tuomet jūsų moralinė pareiga yra viešai paskelbti: i) koks idiotas yra tas, apie kurį rašoma; ii) koks idiotas yra antraštės (nes retai kada tekstas būna solidesnis apimties ar turinio prasme) autorius; iii) koks idiotas gali tai skaityti; iv) koks idiotas gali kometuoti tokį šlamštą. Nes tik taip galima perauklėti neišprusėlius, besidominčius tokiomis nesąmonėmis.

3)    Kalbėdamas pasitikėkite savimi. Venkite tokių abstrakčių formuluočių, kaip „Kobra – ko gero geriausias gėrimas pasaulyje“. Įsivaizduokite, kad sėdite prie raugintais kopūstais ir Frankfurto dešrelėmis nukrauto vokiško stalo, prie kurio kiekvienas jūsų kūno išleistas garsas – patvirtinimas šeimininkei, kokia nusisekusi buvo jos ruošta vakarienė. Ar kad esate senų, laiko patikrintų draugų būryje kasmetiniame baikerių suvažiavime. Lai komentarai liejasi laisvai kaip alus per Jonines, o jums negalioja nei kalbos kultūros, nei moralės, nei jokios kitos normos ir taisyklės.

4)    Sunkioji artilerija įvairaus pobūdžio diskusijose – tai taikymasis į aptariamo teksto ar iškelto klausimo autoriaus asmenines savybes. Į jas atkreipti dėmesį tiesiog būtina. Gali būti, jog dėl tam tikrų priežasčių (pvz., kad paguglinę internete pirštais neužbadytų verslo partneriai ar studentai) jūsų oponento tapatybė nėra žinoma. Tuomet jūs turite moralinę teisę klausti „A kas tu toks, kad man aiškintum? Pavardė, adresas, pareigos?…“ ir tapyti įsivaiduojamą pašnekovo portretą (kompleksuotas, nevykėlis, pasipūtėlis ir kt.). Antroji galimybė – jūs konkrečiai žinote, su kuo turite reikalą. Jei autorius yra gerai žinomas ir didžiai gerbiamas, viešojoje erdvėje kiekvienas oro pagadinimas jo prabangių kvepalų dvelksmu tiesiog pasmerktas sulaukti daugybės pagarbos taškų. Ir priešingai – jei jums asmeniškai autorius nėra simpatiškas, kalbėdamas tai nuolat pabrėžkite. Nevenkite bakstelėti į, jūsų manymu, silpniausias tokio žmogaus vietas. Tarkime, išsisėmus diskusijai apie energetinį saugumą ar filosofiją, visuomet galite griebtis politinės ar lytinės orientacijos šiaudo, apšaukdamas oponentą raudonskūriu,turinčiu nenumaldomų iškrypusių polinkių.

5)    Burkitės su bendraminčiais ir nepamirškite, kad kur jūsų daug, ten jūs – jėga. Riba, ties kuria dar galima išklausyti kiekvieną norintįjį ir diskusiją suvaldyti gongu ribojant pasisakymų laiką – 141 asmuo. Turėkite tai omenyje norėdami užgožti priešingai manančiuosius – tokiu būdu paskandinsite jų silpnus balselius jūsų šutvės pilamų srutų sraute. Nesidrovėkite reikštis visur ir visada, net jei neturite ką pasakyti. Negana to, manoma, kad masiniai sadomazochizmo seansai internete nuramina ir veikia kaip prevencinė priemonė prieš smurtą šeimoje, alkoholizmą ir kitas visuomenės ydas.

Ir pabaigai, kad tekstas neatrodytų toks agresyvus ir piktas, saldi dainuška apie tuščiakalbystę. Mėgstantiems skaityti tarp eilučių.